SIELOS ĮKVĖPTA

Skaidrios Birželio naktys per gražios miegui. Visagalio Dievo statybos šedevras – milijardais jonvabalių žibantis dangiškas kupolas. Jo kūrybinio triumfo tribūna , paruošta mano astraliniam nakties šėlsmui. Paskutinis sergėtojas, naktinėtojas Bimas, pailsęs nukiūtino nusnūsti, o žiogai – kaupia jėgas sekančiam etiudui. Gyvūnai ir augalai ilsisi po kaitrios dienos. Visa biologija paklūsta gamtos dėsniams, tik ne mano nenuorama siela. Šiąnakt - pilnatis apglėbusi dangų - laukia mano ritualo. Nes mano sielos ir dangaus vienovė - vainikuoja visas vasaros pilnatis. Tai mano kosminės nirvanos laikas. Tyliai, tarsi pelė tipenu grindimis, laikydama rankoje degančią žvakę. Mano šešėlis ilgesingai tįsta sienomis. Lengvas rūbas atsargiai glosto kojas, plaukai vėjavaikiškai žaidžia žvakės atspindžiuose.  Tarsi ragana – suku rankoje smilkstantį šalaviją. Jo salsvas, malonus kvapas švelniai svaigina, užburdamas kambario tylą. Plačiai atveriu langą ir susirangau ant palangės, ...

Aš dievinu naktį. Nuo tos akimirkos kai atsimenu save, mane nuolat vilioja sapnai. Aš atsimenu save nuo tos dienos, kai mano mylimas katinas paliko savo baltą, minkštą kūnelį ir iškeliavo į katinų rojų. Tai nutiko kai man buvo vienuolika. Aš radau jį tysantį vidurį dulkėtos gatvės ir tą akimirką supratau, kad praradau amžiams. Plunksnelė buvo ne tik katinas, bet ir geriausias mano draugas. Man visuomet atrodė, kad ji supranta ir žino viską. Apie gyvenimą, apie tai kas tikra ir apie mane pačią. Apimta nevilties, pasileidau laukais kuo toliau nuo tos siaubingos vietos, atėmusios draugą. Nejučia atsidūrusi žaliuojančioje pievoje atokiai nuo žmonių šurmulio, aš kritau į žalią patalą ir raudojau tol, kol pritrūkau oro. Pamaniusi, kad dūstu skausme, panūdau kvėpuoti pilna krūtine. Taip tankiai ir giliai, kaip dar niekada nebuvo kvėpavusi. Nesustodama gėriau orą į save, kol pradėjo suktis galva. Ir tada nutiko kai kas keista. Pirštų galiukai ėmė dilgčioti, kaisti, o kūnu te...

Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus. Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu. Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti.  Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidini...

Lėktuvas oro uoste nusileido brėkštant. Kerė nežino, kodėl taip skuba, kodėl nelaukė patogaus reiso vidudienį, jai tiesiog labai reikėjo namo. Ji nebuvo čia, regis, visą amžinybę ir kai pagaliau apsisprendė sugrįžti visam laikui, tarytum nematomas sūkurys įsuko varginančios mintys -,,kad tik greičiau“. Kad tik greičiau apkabinti mamą, pauostyti žilą tėčio barzdą kvepiančią cigarais, kad tik greičiau delnu prisiliesti prie savo išsiilgto kambario sienų. Ji, jau dabar visu kūnu jaučia kaip išsities mergaitiškoje, nėriniais išdabintoje lovoje ir jausis kalta, išdavusi, palikusi. Pliušinė meška, visą šį laiką sergėjusi Kerės tvirtovę, savo rudų sagų akutėmis patvirtins, kad ji išties labai kalta. Ir ne tik. Ji skubėjo ne tik į gimtus namus. Ji skubėjo pas JĮ. Dabar ji jau žino, kaip turėjo pasielgti anuomet. Ką turėjo jam pasakyti, kaip paaiškinti tai kas nutiko. Bet tuomet ji nemokėjo. Jautėsi kalta, nors tokia nebuvo. Ji tiesiog pabėgo. Būtų juokinga, jei nebūtų apmaudu ...

Ji vardu Adelė – mano močiutė. Prieš du mėnesius atšventusi septyniasdešimt, tačiau  jėgos ir ,gyvybės‘ jai pavydžiu ne aš viena. Adelė nuolat stebina mane savo nepailstančiu troškimu sukurti kažką naujo ir begaliniu rūpesčiu kitais. Štai dabar ji mezga pirštines elgetai, kurį nuolat sutinka šalia kapinių. O praeitą savaitę – viena kovojo su sniego pusnimis visoje gatvėje. Mat - ,,labai jau gaila žiūrėti, kaip jaunos mamytės su savo mažyliais rytais sunkiai klampoja į vaikų darželį‘‘. Jeigu šiandieną kas manęs paprašytų identifikuoti patį ištvermingiausią žmogų, kuriam nusišvilpt į darbo sunkumą ar gyvenimo kliūtis – iškart pirštu besčiau į ją. Tačiau yra vienas dalykas, kuris klaustukais nuolat kirba mano galvoje. Ši tema mūsų šeimoje - paslėpta. Visi nusprendė, kad žiauru priminti močiutei Adelei tą laikotarpį, kuris it šešėlis temdė ne vienerius jos gyvenimo metus. Aš ir net pati mano mama, tik trupiniais gavome prie to prisiliesti. Tačiau, pastaruoju metu, jaučiu b...

Aš per sena naktimis klausytis spengiančių signalų, turiu per mažai kantrybės laukti kol liausis ūžusios gatvės, bet per jauna leisti dienas ant išmetamųjų dujų debesų. Ir pats tas amžius naujiems atradimams bei nuotykiams. Ne veltui šioje būtyje mano vardas – Patyrimų Dvasia. Atklydau čia iš šurmuliuojančio didmiesčio ieškodama ramybės. Buvau pavargusi nuo ten tvyrančios skubos ir nerimo. Pabodo sukiotis tarp būtybių autopilotu lekiančių savo tuneliais neturinčiais spalvų. Norėjau rasti vietą, kur laikas teka lėčiau, o žmonės gyvena arčiau dangaus ir žemės. Kur galėčiau netrikdoma pasinerti į akimirką, kuri yra DABAR. Taigi, skridau virš vingiuojančio kelio, apkaišyto senais medžiais. Srautu tekėjo automobilių virtinės. Grožėjausi vešlia lapija ir mėgavausi vėjo gūsiais sparnuose. Nesitikėjau už posūkio išvysti nieko ypatingo, tiesiog leidausi nešama VIDINĖS TĖKMĖS, kuri neklysta. Niekada nepamiršiu to pirmo karto kai prieš akis pakalnėn nutįso kelias ž...

                     Devynios valandos Tylos, Nebūties, Ištirpimo, Susiliejimo... Devynios valandos be - MANĘS, SAVĘS, MAN, MANO... Be trikdančių sapnų - be scenarijaus, veiksmo, atomazgos... Kaip kas rytą išaušta nauja diena, taip ir aš – vėl grįžtu iš anapus atgal į DABAR. Į mano sąmonę patyliukais sliuogia Liepos dvidešimt šeštoji. Tysau susiliejusi su šilkiniais patalais, o giliai, po plaukų kupeta, jau ima suktis ,,Minčių kaimelio’’ gyvenimas. Akių plyšeliai skenuoja kambario prieblandą. Dėmesys išsibarsto po kampus, įvertina prabangą. Sekundę rodosi, jog turiu tik akis. ,, Kur mano kūnas?“– klausia ,,Minčių kaimelis“. Kažkur po antklode atsiliepia kojų pirštai – žaismingai suvirpa vos pasiuntus ,,signalą“. Keliai išmatuoja plotą iki lovos krašto ir vėl pasineria į šilko gelmes. Rankos vangiai paklūsta komandai ,,kilti“, tačiau kažkokiu būdu turi būti pašalinta įkyri sruoga nuo kaktos. ,, Kaimelis“ ...