Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau ...
Daviau jai sunkų gyvenimą. Vos išmoko vaikščioti - prikabinau jai prie kojų sunkius svarsčius. Bet ji - išmoko eiti iškelta galva, tarsi tai būtų dovana. Pastačiau jai šimto baimių labirintą. O ji - nardė po jį, tarsi žinotų kelią. Ir visada rasdavo išėjimą. Parūpinau žmonių, kurie laužo pasitikėjimą, priverčia verkti. Tačiau ji - dar labiau juos pamilo. Aš atėmiau iš jos tikėjimą savimi - ji pasiskolino iš tų, kuriais tikėjo. Nugramzdinau gilyn į susinaikinimo pelkę. Ji atsispyrė, išnėrė dar stipresnė ir parodė kelią kitiems. Sugrioviau jos viltis, bet ji tik dar atkakliau svajojo. Paslėpiau gėrį, bet ji visur jį matė, vardan jo gyveno, kitiems jį rodė. Atsilaužiau sveikatos - ji rado paguodą sportuodama. Pasisavinau brangius, bet ji nematydama jų, su jais kalba. Pritrūkau fantazijos kaip dar galėčiau ją nustebinti... Perleidžiu ją Dievui. Jis ją geriau perprato. Greičiausiai nuspręs padaryti ją laimingą. Juk Dievo fantazija siauresnė nei mano.