Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

,,MINČIŲ KAIMELIS''


                    




Devynios valandos Tylos, Nebūties, Ištirpimo, Susiliejimo...
Devynios valandos be - MANĘS, SAVĘS, MAN, MANO...
Be trikdančių sapnų - be scenarijaus, veiksmo, atomazgos...
Kaip kas rytą išaušta nauja diena, taip ir aš – vėl grįžtu iš anapus atgal į DABAR.
Į mano sąmonę patyliukais sliuogia Liepos dvidešimt šeštoji.
Tysau susiliejusi su šilkiniais patalais, o giliai, po plaukų kupeta, jau ima suktis ,,Minčių kaimelio’’ gyvenimas. Akių plyšeliai skenuoja kambario prieblandą. Dėmesys išsibarsto po kampus, įvertina prabangą. Sekundę rodosi, jog turiu tik akis.
,, Kur mano kūnas?“– klausia ,,Minčių kaimelis“.
Kažkur po antklode atsiliepia kojų pirštai – žaismingai suvirpa vos pasiuntus ,,signalą“. Keliai išmatuoja plotą iki lovos krašto ir vėl pasineria į šilko gelmes. Rankos vangiai paklūsta komandai ,,kilti“, tačiau kažkokiu būdu turi būti pašalinta įkyri sruoga nuo kaktos.
,, Kaimelis“ atsidūsta – aš ,,pilnam komplekte“.
Kurį laiką bandau sugrįžti į saldų ištirpimą, bet tos durys jau užsivėrusios.
Įsiklausau.
Anapus sienos, erdvioje tyloje takši kompiuterio klavišai, sausai šnara popieriaus lapai, sugirgžda krėslas.
Mintimis grįžtu į vakar:
Nemuno krantas, saulėlydis, juokas mėnesienoj. Salsvas vyriško kūno kvapas, susivijusios rankos ir širdys. Ir dovana - paskutinė žvaigždė jau brėkštant. Gavau leidimą ją pasilikti. Daviau jai vardą – Išsipildžiusi Svajonė.
Širdį užlieja jausmų upelis.
Lūpų kampučiai ištįsta, bandydami pasiekti ausis. Kūnas išsiriečia palaimoj.
Nosis tipena naktinio staliuko paviršiumi, užčiuopdama pažįstamą karstelėjusiai saldų, sodriai gundantį kavos aromatą. Trapiame porceliano inde įsitaisęs auksinis angelas sergsti šį dievišką gėrimą mano lūpoms. Lėtai nuryju lašelį, jausdama, kaip jis keliauja mano gyslomis, kviesdamas kūną į naujos dienos patyrimą.
Tarsi maldą, skrupulingai išjaučiu iki dugno.
Aš ir vėl pasiruošusi naujos dienos nuotykiui!

Tebūnie palaiminti tie, kas sukūrė šį subtilų skonį.
Tebūnie palaimintas tas, kuris šį ankstyvą rytą apdovanojo mane savo meile ir rūpesčiu, porcelianinio puodelio pavidalu.
Tebūnie palaimintas mano gyvenimas, kuriam šiandieną daviau vardą – Išsipildžiusi Svajonė!
                                                                                                                                                                             

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios   liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti   puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda