Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

,,MINČIŲ KAIMELIS''


                    




Devynios valandos Tylos, Nebūties, Ištirpimo, Susiliejimo...
Devynios valandos be - MANĘS, SAVĘS, MAN, MANO...
Be trikdančių sapnų - be scenarijaus, veiksmo, atomazgos...
Kaip kas rytą išaušta nauja diena, taip ir aš – vėl grįžtu iš anapus atgal į DABAR.
Į mano sąmonę patyliukais sliuogia Liepos dvidešimt šeštoji.
Tysau susiliejusi su šilkiniais patalais, o giliai, po plaukų kupeta, jau ima suktis ,,Minčių kaimelio’’ gyvenimas. Akių plyšeliai skenuoja kambario prieblandą. Dėmesys išsibarsto po kampus, įvertina prabangą. Sekundę rodosi, jog turiu tik akis.
,, Kur mano kūnas?“– klausia ,,Minčių kaimelis“.
Kažkur po antklode atsiliepia kojų pirštai – žaismingai suvirpa vos pasiuntus ,,signalą“. Keliai išmatuoja plotą iki lovos krašto ir vėl pasineria į šilko gelmes. Rankos vangiai paklūsta komandai ,,kilti“, tačiau kažkokiu būdu turi būti pašalinta įkyri sruoga nuo kaktos.
,, Kaimelis“ atsidūsta – aš ,,pilnam komplekte“.
Kurį laiką bandau sugrįžti į saldų ištirpimą, bet tos durys jau užsivėrusios.
Įsiklausau.
Anapus sienos, erdvioje tyloje takši kompiuterio klavišai, sausai šnara popieriaus lapai, sugirgžda krėslas.
Mintimis grįžtu į vakar:
Nemuno krantas, saulėlydis, juokas mėnesienoj. Salsvas vyriško kūno kvapas, susivijusios rankos ir širdys. Ir dovana - paskutinė žvaigždė jau brėkštant. Gavau leidimą ją pasilikti. Daviau jai vardą – Išsipildžiusi Svajonė.
Širdį užlieja jausmų upelis.
Lūpų kampučiai ištįsta, bandydami pasiekti ausis. Kūnas išsiriečia palaimoj.
Nosis tipena naktinio staliuko paviršiumi, užčiuopdama pažįstamą karstelėjusiai saldų, sodriai gundantį kavos aromatą. Trapiame porceliano inde įsitaisęs auksinis angelas sergsti šį dievišką gėrimą mano lūpoms. Lėtai nuryju lašelį, jausdama, kaip jis keliauja mano gyslomis, kviesdamas kūną į naujos dienos patyrimą.
Tarsi maldą, skrupulingai išjaučiu iki dugno.
Aš ir vėl pasiruošusi naujos dienos nuotykiui!

Tebūnie palaiminti tie, kas sukūrė šį subtilų skonį.
Tebūnie palaimintas tas, kuris šį ankstyvą rytą apdovanojo mane savo meile ir rūpesčiu, porcelianinio puodelio pavidalu.
Tebūnie palaimintas mano gyvenimas, kuriam šiandieną daviau vardą – Išsipildžiusi Svajonė!
                                                                                                                                                                             

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

ILGESIO SAITAI

Ši diena buvo beprotiškai ilga. Man darosi vis sunkiau susikaupti ties paprastais žemiškais rūpesčiais, tarsi per miglą girdžiu bendraamžių svaičiojimus, kvailus jaunatviškus rūpesčius. Mano mintys nuolat nuklysta į kitą pasaulį.  Ten sugrįžtu naktimis.   Šiandieną Evita šventė savo aštuonioliktą gimtadienį. Man ji atrodė tokia...stabili...Tvirtai stovinti ant savo aštuoniolikto ,,gyvenimo laiptelio‘‘. Tarsi gulbė suko ratus šokių aikštelėje, pasididžiuodama demonstravo naują prašmatnią suknelę, džiūgavo gavusi dovanų beverčius makiažo niekučius. Stebėjau ją ir nejučia pavydėjau šio normalumo. Aš – tarsi dagys po uodega sampratai, kaip turi elgtis ir jaustis aštuoniolikmečiai. Kartais atrodo, kad norėčiau būti tokia kaip jie – mano vienmečiai. Domėtis paprastais dalykais ir gyventi vieną gyvenimą. Be nukrypimų. Tada mano mintys ima ,,žmoniškėti‘‘, patiriu erzinančius įgeidžius, įsikimbu laikinų svajonių. Apmaunu save, kad tai tikra, reikalinga, amžina. Ar tikrai...? Gal... t

LAIMĖ VIENUOLIO CELĖJE

Dar visai neseniai, vos prieš metus, savaitgalį mielai būčiau leidusi prabangiame Spa, besimėgaudama visais jame teikiamais malonumais: plūduriuočiau chloru ,,kvepiančiame‘‘ baseine, prašmatnaus restorano padavėjas tyliai klaustų ar man nieko netrūksta. Mano staliukas būtinai stovėtų arti lango, primenančio akvariumą, pro kurį regėčiau ištaigingai išpuoselėtą dirbtinį parką. Vakare, išsidrėbusi milžiniškoje lovoje, žiaumočiau traškučius ir tuščiai spoksočiau į Oprą Vinfrei, įnirtingai mokančią žmoniją laimingo gyvenimo. Įsivaizduočiau, kad mano gyvenimas turi prasmę. Susigalvočiau kokia ji, o gal pirštai vangiai apčiuoptų ją ,,Cosmopolitan‘‘ žurnale. Kartais man pasisektų pajusti kruopelę pilnatvės ir aš, greičiausiai alkūnėmis skinčiausi kelią, kad tik ir vėl, nors trumpam ją surasčiau.  Gal būt, jausčiausi svarbi, būdama sėkmingo vyro žmona - pridėtinis puošybos elementas, naujutėliame Mercedes automobilyje, iki kol ,,nusidėvėčiau‘‘... Gal man viso to užtektų, jei laimės pardavėjas n