,,MINČIŲ KAIMELIS''

                    

Devynios valandos Tylos, Nebūties, Ištirpimo, Susiliejimo...
Devynios valandos be - MANĘS, SAVĘS, MAN, MANO...
Be trikdančių sapnų - be scenarijaus, veiksmo, atomazgos...
Kaip kas rytą išaušta nauja diena, taip ir aš – vėl grįžtu iš anapus atgal į DABAR.
Į mano sąmonę patyliukais sliuogia Liepos dvidešimt šeštoji.
Tysau susiliejusi su šilkiniais patalais, o giliai, po plaukų kupeta, jau ima suktis ,,Minčių kaimelio’’ gyvenimas. Akių plyšeliai skenuoja kambario prieblandą. Dėmesys išsibarsto po kampus, įvertina prabangą. Sekundę rodosi, jog turiu tik akis.
,, Kur mano kūnas?“– klausia ,,Minčių kaimelis“.
Kažkur po antklode atsiliepia kojų pirštai – žaismingai suvirpa vos pasiuntus ,,signalą“. Keliai išmatuoja plotą iki lovos krašto ir vėl pasineria į šilko gelmes. Rankos vangiai paklūsta komandai ,,kilti“, tačiau kažkokiu būdu turi būti pašalinta įkyri sruoga nuo kaktos.
,, Kaimelis“ atsidūsta – aš ,,pilnam komplekte“.
Kurį laiką bandau sugrįžti į saldų ištirpimą, bet tos durys jau užsivėrusios.
Įsiklausau.
Anapus sienos, erdvioje tyloje takši kompiuterio klavišai, sausai šnara popieriaus lapai, sugirgžda krėslas.
Mintimis grįžtu į vakar:
Nemuno krantas, saulėlydis, juokas mėnesienoj. Salsvas vyriško kūno kvapas, susivijusios rankos ir širdys. Ir dovana - paskutinė žvaigždė jau brėkštant. Gavau leidimą ją pasilikti. Daviau jai vardą – Išsipildžiusi Svajonė.
Širdį užlieja jausmų upelis.

Lūpų kampučiai ištįsta, bandydami pasiekti ausis. Kūnas išsiriečia palaimoj.
Nosis tipena naktinio staliuko paviršiumi, užčiuopdama pažįstamą karstelėjusiai saldų, sodriai gundantį kavos aromatą. Trapiame porceliano inde įsitaisęs auksinis angelas sergsti šį dievišką gėrimą mano lūpoms. Lėtai nuryju lašelį, jausdama, kaip jis keliauja mano gyslomis, kviesdamas kūną į naujos dienos patyrimą.
Tarsi maldą, skrupulingai išjaučiu iki dugno.
Aš ir vėl pasiruošusi naujos dienos nuotykiui!

Tebūnie palaiminti tie, kas sukūrė šį subtilų skonį.
Tebūnie palaimintas tas, kuris šį ankstyvą rytą apdovanojo mane savo meile ir rūpesčiu, porcelianinio puodelio pavidalu.

Tebūnie palaimintas mano gyvenimas, kuriam šiandieną daviau vardą – Išsipildžiusi Svajonė!