Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

,,MINČIŲ KAIMELIS''


                    




Devynios valandos Tylos, Nebūties, Ištirpimo, Susiliejimo...
Devynios valandos be - MANĘS, SAVĘS, MAN, MANO...
Be trikdančių sapnų - be scenarijaus, veiksmo, atomazgos...
Kaip kas rytą išaušta nauja diena, taip ir aš – vėl grįžtu iš anapus atgal į DABAR.
Į mano sąmonę patyliukais sliuogia Liepos dvidešimt šeštoji.
Tysau susiliejusi su šilkiniais patalais, o giliai, po plaukų kupeta, jau ima suktis ,,Minčių kaimelio’’ gyvenimas. Akių plyšeliai skenuoja kambario prieblandą. Dėmesys išsibarsto po kampus, įvertina prabangą. Sekundę rodosi, jog turiu tik akis.
,, Kur mano kūnas?“– klausia ,,Minčių kaimelis“.
Kažkur po antklode atsiliepia kojų pirštai – žaismingai suvirpa vos pasiuntus ,,signalą“. Keliai išmatuoja plotą iki lovos krašto ir vėl pasineria į šilko gelmes. Rankos vangiai paklūsta komandai ,,kilti“, tačiau kažkokiu būdu turi būti pašalinta įkyri sruoga nuo kaktos.
,, Kaimelis“ atsidūsta – aš ,,pilnam komplekte“.
Kurį laiką bandau sugrįžti į saldų ištirpimą, bet tos durys jau užsivėrusios.
Įsiklausau.
Anapus sienos, erdvioje tyloje takši kompiuterio klavišai, sausai šnara popieriaus lapai, sugirgžda krėslas.
Mintimis grįžtu į vakar:
Nemuno krantas, saulėlydis, juokas mėnesienoj. Salsvas vyriško kūno kvapas, susivijusios rankos ir širdys. Ir dovana - paskutinė žvaigždė jau brėkštant. Gavau leidimą ją pasilikti. Daviau jai vardą – Išsipildžiusi Svajonė.
Širdį užlieja jausmų upelis.
Lūpų kampučiai ištįsta, bandydami pasiekti ausis. Kūnas išsiriečia palaimoj.
Nosis tipena naktinio staliuko paviršiumi, užčiuopdama pažįstamą karstelėjusiai saldų, sodriai gundantį kavos aromatą. Trapiame porceliano inde įsitaisęs auksinis angelas sergsti šį dievišką gėrimą mano lūpoms. Lėtai nuryju lašelį, jausdama, kaip jis keliauja mano gyslomis, kviesdamas kūną į naujos dienos patyrimą.
Tarsi maldą, skrupulingai išjaučiu iki dugno.
Aš ir vėl pasiruošusi naujos dienos nuotykiui!

Tebūnie palaiminti tie, kas sukūrė šį subtilų skonį.
Tebūnie palaimintas tas, kuris šį ankstyvą rytą apdovanojo mane savo meile ir rūpesčiu, porcelianinio puodelio pavidalu.
Tebūnie palaimintas mano gyvenimas, kuriam šiandieną daviau vardą – Išsipildžiusi Svajonė!
                                                                                                                                                                             

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m