Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

ŽALIOJI VISATOS SĄMONĖ / SUSIJUNGIMAS



Aš dievinu naktį.
Nuo tos akimirkos kai atsimenu save, mane nuolat vilioja sapnai.
Aš atsimenu save nuo tos dienos, kai mano mylimas katinas paliko savo baltą, minkštą kūnelį ir iškeliavo į katinų rojų. Tai nutiko kai man buvo vienuolika.
Aš radau jį tysantį vidurį dulkėtos gatvės ir tą akimirką supratau, kad praradau amžiams. Plunksnelė buvo ne tik katinas, bet ir geriausias mano draugas. Man visuomet atrodė, kad ji supranta ir žino viską. Apie gyvenimą, apie tai kas tikra ir apie mane pačią.
Apimta nevilties, pasileidau laukais kuo toliau nuo tos siaubingos vietos, atėmusios draugą. Nejučia atsidūrusi žaliuojančioje pievoje atokiai nuo žmonių šurmulio, aš kritau į žalią patalą ir raudojau tol, kol pritrūkau oro. Pamaniusi, kad dūstu skausme, panūdau kvėpuoti pilna krūtine. Taip tankiai ir giliai, kaip dar niekada nebuvo kvėpavusi. Nesustodama gėriau orą į save, kol pradėjo suktis galva.
Ir tada nutiko kai kas keista. Pirštų galiukai ėmė dilgčioti, kaisti, o kūnu tekėti galingos srovės. Skausmo pamažu atlėgo, o širdis atsivėrė ramybei ir harmonijai. Vidinė taika pasklido po kūną,  širdies čakra atsivėrė lyg beribis vandenynas. Priėmimas tam kas vyksta pasipylė srovėmis ir amžiams užliejo visą esybę.
Keista būsena neišgąsdino manęs. Atvirkščiai. Aš supratau, kad nemielą jausmą galima iškvėpuoti, nebūtina jį per amžius nešiotis širdyje. Nuo tada gyvenimo skonis pasikeitė. Nuo tos dienos pasikeičiau aš. Aš pradėjau sapnuoti keistus sapnus.
Tiesą sakant, dienomis man gyvenimas neatrodo labai prasmingas ir daug kas mane laiko keista prietranka. Tačiau taip gali pamanyti tik tas, kuris niekada nebuvo nukeliavęs anapus dienos. Tas, kuris sapnų tikrovėje nėra stovėjęs ant žemės pagrindo, kaip tai darau aš.  Dabar žinau, kad realybė yra tokia plati ir neaprėpiama, kad menki žmonių rūpesčiai, siauroje dienų tikrovėje, tiesiog kelia juoką.
Tikroji mano gyvenimo nata suskamba sutemus, kai skrupulingai ruošiuosi artėjančiam nuotykiui. Laukiu jos, nes kasnakt jaučiuosi taip, lyg keliaučiau namo.
Šis vakaras ypatingas. Širdies formos žvakė ritmingai žaidžia liepsną ant naktinio stalelio. Lėtai prausiuosi po dušu, tepu kūną kvapniu aliejumi, velkuosi suknelę, kurios spalva it  pusžalis avokadas, svajingai priglunda prie kūno, plaukai - tarsi degantis fakelas, aukso bangomis nusirita nugara. Sliuogiu į lovą ir patalų šilkas apkabina taip, kaip kasnakt. Pasiilgusi savo žmogaus užmerkiu akis. Esu pasiruošusi skristi ten.
Paskutinis atodūsis šiapus ir panyru į savo Fata Morgana, kurioje iš tiesų jaučiuosi savimi.
Štai ir vėl atsiveria krištolinis dangaus skliautas, jūra žėri perlais tarsi visos Visatos žvaigždynais išbarstyta glotni šilko antklodė, o pušys vėl kviečia ten, kur prasidėjo meilės istorija.
Iš tiesų manau, kad sapnas yra dieną, o naktimis keliauju ten, kur tikra. Čia aš turiu viską, apie ką pagalvoju ir tai, kas sunkiai suvokiama net sapne.
Mano kūnas čia lankstus ir beveik besvoris, o mintyse sušukusi ,,skristi“, pajunta, kaip už nugaros išsiskleidžia milžiniški skaidrūs sparnai. Esu tarsi paukštis - aukštis man ne kliūtis. Čia galima paliesti dangų, jei tik užsimanai arba stebėti, kaip rožė kas sekundę keičia spalvą, žiedų kekėmis sirpdamas saulėje. Čia būties vairas pasisuka norima kryptimi vos tik to užsigeidus.
Prisimenu savo pirmą kelionę čionai. Tai nutiko prieš devynerius metus. Ooo, kaip aš bijojau naudotis tuo, kas įprasta ir normalu yra šiapus! Kaip išsigandau savo norų bei minčių, kurios akimirksniu pavirsta į materiją! Mokiausi suprasti atrastus dėsnius ir taisykles, atsargiai naudojausi naujomis savo galiomis. 
Tai - kas dienos realybėje man kelia smalsumą – turiu galimybę sužinoti ir patikrinti. 
Tai - kas nedrąsu ar maniau, kad neįmanoma - šiapus  galiu sužinoti ir išbandyti. 
Aš supratau daugybę dalykų ir tapau kur kas išmintingesnė. Aš prisiliečiau prie Didžiųjų Visatos Tiesų.
Ten, kur kasnakt vyrų stovykla šviečia laužais, aš sutikau Driemsą. Nuo tos nakties, mano gyvenimas - tai nesibaigianti pažinimo magija. Jis parodė man, kaip galingai ir savu ritmu skamba kerinti gamtos melodija. Kokią neapsakomą palaimą gali patirti dviejų kūnų duetas ir kaip minkštas samanų patalas, rojumi pavirsta nuo mylinčių, saldžių lūpų. Jis išmokė mane jausti ir suprasti beribę moterišką galią, patirti ką reiškia tikroji Meilė. Jis - Didysis mano Meistras, Visagalis Širdies Valdovas, plačiai atvėręs naujų suvokimų ir atradimų vartus.
Štai, lūkuriuoja ant jūros kranto, įsitaisęs pačios aukščiausios kopos viršūnėje. Žvelgia į tolį susimąstęs, tačiau veidas nušvinta, vos pasukus galvą manęs link. Atsidūsta patenkintas. 
Gal svarstė, ar tikrai sugrįšiu.   
Aš nežinau, ką mes veiksime šį kartą. Pasitikiu juo. Dar niekad manęs nenuvylė. Atvirkščiai. Kas kartą gaunu žymiai daugiau, nei galėčiau tikėtis. Apkabina mane, laiko glėby, tarsi didžiausią turtą.
-Ar pasiruošusi susipažinti?- klausia.
-Taip. Nežinau su kuo, bet neabejoju kad man patiks - negalėdama tramdyti jaudulio sakau jam - dar paėjėkim smėliu, man labai patinka jausi jį po kojomis. - paprašau. 
Brendame susikibę už rankų, pėdos nyrą į smėlio pusnis, apkabina, glosto. Prieš akis atsiveria smaragdinis miško horizontas, nesibaigianti žaliuojanti jūra, vilnijanti galinguose vėjo pirštuose.
-Jau kilsim.- sako jis. Ir kopas paliekame toli apačioj. Iš aukštai jos panašios į gelsvą šilko šalį, nerūpestingai nutūpusį palei jūros pakraštį. Medžių viršūnės pasitinka ritmingais mostais. Darnus jų siūbavimas, pagal begarsę gamtos melodiją, alsuoja gyvybe ir taika. Iš aukštai regiu, kad gabalėlis šio rojaus skiriasi. Jis pasislėpęs giliai, rato formos dauboje. Nusileidžiame būtent ten.
Driemsas vedasi mane siauručiu takeliu, apaugusiu krūmais. Tokių niekada nesu mačiusi. Uogų kekės kvepia saulės blyksnių atokaitoje, o lapija tokia vešli, jog šakeles vos begali matyti.
Apsidairau aplink. Tiek žalumos įvairumo, minkšto samanų purumo, regėjusi dar nebuvau. Medžiai čia labai seni. Samanos - tarsi drabužiai, apgaubę jų kamienus. Apsiviję vijokliais, apaugę kerpėmis ir grybais.  Oras čia kitoks nei iki šiol uodžiau miške. Jis pilnas drėgno, šilto, kvapnaus aromato, kuris tvyro tirštas ir sodrus. Man net atrodo, kad galiu jį matyti – spalva skaisčiai žalsva, pilna skaidrių gyvybės lašelių. Pasiekiame nedidelę aikštelę. Ji paskendusi vijoklių mezginiuose, o saulės spinduliai išpiešę įmantrius raštus samanų kilime.
-Susipažink. Tai Senoji Giria.- sako Driemsas. - ji savyje saugo visą miškų Dvasios išmintį. Kiekvienas medis – tai Išminties Knyga. Į kurį besikreipsi, gausi labai daug.
Žinau ką turiu daryti - užmerkiu akis, kvėpuoju, sukuosi ratu, akimis glostydama kamienus ir imu jausti kvietimą. Lėtai einu prie visų iš eilės, priglundu visu kūnu, skruostu glaudžiuosi prie šiltų lajų, apglėbiu rankomis, tarsi artimą. 
Jie man šneka. Kužda savo paslaptis. Jų sąmonė tokia skaidri, jų gyslomis teka energija, tolygi Visatos. Man skauda kartu su jais, man kyla nenusakomas džiugesys jų klausytis. 
Jausmai mainosi, kaip ir jų kalba. Negaliu nustoti, sunku atsiplėšti. Jaučiuosi susiliejusi, vientisa su Giria. Matau ir jaučiu kaip alsuoja, kaip įkvepia ir iškvepia kiekviena žalioji Dvasia. Jie tokie gyvi, tokie taikūs ir tokie panašūs į mus. Savo vidumi ir esybe.
Nebežinau laiko, aš paskendau žaliojoje išmintyje, o gal joje ištirpau. 

Kodėl mes negirdim? Kodėl meluojam sau, kad jie nejaučia? 
Kodėl pamiršom kaip kalbėtis su jais? Juk atkeliavę Žemėn, gebėjimą atsinešam savy. 
Kas uždaro sielas? 
Kas užrakina natūralius žinojimus? 
Kas paverčia mus aklais ir kurčiais? 
Kas pasakė, kad jaučiame tik mes? 
Šiam kartui jau gana. Antraip, permainingi jausmai suplėšys mane į tūkstančius mažų dalelių.
Nurimstu saugiame Driemso glėbyje. Pailsusi po jausmų uragano, skaičiuoju rasos lašelius ant žemuogės lapo. Kamienų žvakės, tarsi glaudus bičiulių ratas, apsupę saugo mus nuo išorinio pasaulio.
-Kaip jautiesi?- klausia Driemsas. 
Žiūriu į jį ir nežinau kaip pasakyti, jog turiu vėl jį palikti. Jau maniau, kad daugiau nereikės, tačiau dabar žinau, kad privalau.
-Jie pasakė man, kad turiu sugrįžti ir papasakoti apie tai, ką supratau. Apie medžius ir gamtą. Turiu priminti žmonėms apie jų prigimtį.
-Taip ir maniau, kad tu ypatinga -šypsosi jis liūdnai - mes spėsim, Fire. Mūsų laikas – Amžinybė - mes amžini.
Tarsi lianos susilieja mūsų kūnai, širdys tuksi viena kitai. Apie meilę, tikėjimą, priėmimą, kantrybę. Apie tai kas išliks amžiams.
Taip būna kaskart - paukščiui pradėjus giedoti, Driemso dovanotas žiedas slysta nuo mano piršto ir jau žinau kas bus – už akimirkos pabusiu. Iš tikro savo gyvenimo sugrįšiu į tą, kurį verčiau pavadinčiau iliuzija.
Nesipriešinu ir šį kartą. Bet dabar suprantu, kad gyvenimas turi prasmę. 
Aš papasakosiu žmonėms, kas užrakino ir parklupdė sielas. Kas pavertė juos kurčiais ir aklais jų prigimčiai.  
Priminsiu tai, kad galima save susigrąžint. Savo tikrąją prigimtį ir gebėjimus. Ir tai vienintelis būdas sustabdyti gyvenimą ir priversti jį pasilikt.

Blakstienos nenorom pakyla. Apžvelgiu kambario tylą. Vėjuotose užuolaidose mėnulis žaidžia slėpynių. Žvakė ant naktinio stalelio matuoja paskutinį siaurą šviesos siūlą.
Vis dar jaučiu pėdose pušų spyglių dilgsėjimą, o nugara skaičiuoja mylimų pirštų prisilietimus. Vis dar girdžiu žalios Visatos Sąmonės alsavimą ir tylų jos kuždesį man:
-Tavo kūnas vis dar pailsęs, o protas įsitempęs it styga. 
Tau reikia pailsėti. Miegok, Fire. Ir nieko nesapnuok. 
Bent trumpam.

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m