Daviau jai sunkų gyvenimą. Vos išmoko vaikščioti - prikabinau jai prie kojų sunkius svarsčius. Bet ji - išmoko eiti iškelta galva, tarsi tai būtų dovana. Pastačiau jai šimto baimių labirintą. O ji - nardė po jį, tarsi žinotų kelią. Ir visada rasdavo išėjimą. Parūpinau žmonių, kurie laužo pasitikėjimą, priverčia verkti. Tačiau ji - dar labiau juos pamilo. Aš atėmiau iš jos tikėjimą savimi - ji pasiskolino iš tų, kuriais tikėjo. Nugramzdinau gilyn į susinaikinimo pelkę. Ji atsispyrė, išnėrė dar stipresnė ir parodė kelią kitiems. Sugrioviau jos viltis, bet ji tik dar atkakliau svajojo. Paslėpiau gėrį, bet ji visur jį matė, vardan jo gyveno, kitiems jį rodė. Atsilaužiau sveikatos - ji rado paguodą sportuodama. Pasisavinau brangius, bet ji nematydama jų, su jais kalba. Pritrūkau fantazijos kaip dar galėčiau ją nustebinti... Perleidžiu ją Dievui. Jis ją geriau perprato. Greičiausiai nuspręs padaryti ją laimingą. Juk Dievo fantazija siauresnė nei mano.
Mano dvasinė kelionė – nuo giliausio tarpeklio, kuriame tamsu, iki svaiginančio laisvo skrydžio dangiškame aukštyje. Mano patirtis – nenuginčijamas žinojimas, kad esame įgalūs keisti savo patyrimą, sąmoningai pasitelkę Laisvą Valią. Eilutės, kurias čia suguldysiu – brangiausia Dievo man padovanota dovana. Kai leidau sau girdėti, ką iš tikrųjų šiame gyvenime norėtų nuveikti mano siela.