Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

ADELĖ IR JOS ŽMOGUS ,,IŠ DIEVO''




Ji vardu Adelė – mano močiutė. Prieš du mėnesius atšventusi septyniasdešimt, tačiau  jėgos ir ,gyvybės‘ jai pavydžiu ne aš viena.
Adelė nuolat stebina mane savo nepailstančiu troškimu sukurti kažką naujo ir begaliniu rūpesčiu kitais. Štai dabar ji mezga pirštines elgetai, kurį nuolat sutinka šalia kapinių. O praeitą savaitę – viena kovojo su sniego pusnimis visoje gatvėje. Mat - ,,labai jau gaila žiūrėti, kaip jaunos mamytės su savo mažyliais rytais sunkiai klampoja į vaikų darželį‘‘. Jeigu šiandieną kas manęs paprašytų identifikuoti patį ištvermingiausią žmogų, kuriam nusišvilpt į darbo sunkumą ar gyvenimo kliūtis – iškart pirštu besčiau į ją.
Tačiau yra vienas dalykas, kuris klaustukais nuolat kirba mano galvoje. Ši tema mūsų šeimoje - paslėpta. Visi nusprendė, kad žiauru priminti močiutei Adelei tą laikotarpį, kuris it šešėlis temdė ne vienerius jos gyvenimo metus. Aš ir net pati mano mama, tik trupiniais gavome prie to prisiliesti. Tačiau, pastaruoju metu, jaučiu begalinį širdžių vientisumą su savo močiute ir štai - žodžiai išslydo taip netikėtai.
-Ar gali papasakoti kokia mano mamos gimimo istorija?  Kas nutiko, kad likai viena?
-Aš niekada nebuvau viena. Kai iš septynių vaikų šeimos ankštoj troboj išsiverži miestan, tai jauti ne vienatvę, o laisvę.
Adelė padeda mezginį, nuleidžia ,triūsenčias‘ rankas ant kelių ir pasineria į prisiminimų sūkurį, penkiasdešimt metų atgal. Ten, kur prasidėjo istorija, verta būti aprašyta juodomis raidėmis baltame dugne:
-O susiklostė taip, kad aš įsimylėjau. Tavo mama gimė traukinio kajutėje, ten kur tuomet gyvenau.
Atvykau iš kaimo dirbti į geležinkelį. Viskas, ką regėjau aplink, man rodėsi stebuklu  – žmonės pasipuošę, laisvi savo elgesiu, o aš prasčiokė su ,skarute‘, nunešiotais batais. Sesuo ir aš nešiojom tuos pačius, kuriai labiau reikėdavo, tai ir kliūdavo. Vieną ką atsivežiau – tai meilę darbui ir vyrišką jėgą. Nuo mažumės buvau tvirta, kaip kaimo drimbla, tai gavau kastuvą į rankas, bėgiams prižiūrėt, kad švarūs būtų. Paskui į mūsų traukinį paskyrė jauną mašinistą. Glosnus, ,strainas“ vyras buvo, gražiai kalbėti mokėjo. Atklydęs buvo iš Rusijos. Iš jo aš pirmą kartą išgirdau, kad esu graži, nesutverta mosuoti kastuvu.  
Kartą Aleksėjus pakvietė mane į bufetą kavos( pirmą kartą išgirdau tikrojo senelio vardą). Nupirko naują paltą, išrinko suknelę, batus, rudos odos rankinuką – tokio nebuvau regėjusi. Nejutau, kaip iš paprastos perono darbininkės, tapau stiuardese.
Ilgos kelionės šalia mašinisto, kai kelią apšviečia tik dideli traukinio žibintai, man panėšėjo į kelionę Laimės šalin.
Aš niekad jo neklausiau ar nepaliks, o jis man nieko nežadėjo. Toks klausimas galėjo sutrupinti į šipulius tai ką turėjau. 
Pamiršau vaikystės namus, tėvus, brolius ir seseris. Panirau į nepažintą pasaulį. Viskas aplink man buvo stebuklas ir kartu savaime aišku. 
Ir kai pasijutau besilaukianti tavo mamos, man buvo aišku kaip turi būti. Tačiau aišku buvo tik man. 
Netikėtai Aleksėjus dingo. Sužinojau, kad pasiprašė perkeliamas Rusijon ir kad yra vedęs.  Nusileidau nuo rojaus debesies atgal ant pilkos žemės. Slėpiau savo augantį pilvą iki paskutinės dienos. Ale dramblio, šieno kupetoje nepaslėpsi. Tarytum morčiaujančių kačių orkestras – klerkė apkalbos. 
Tik Valytė užuojautos glėbiu apkabino. Auksinės širdies senyva moteris. Tarsi orakulas man nuolat kartojo, kad viskas vieną dieną susitvarkys. Ji ir padėjo tavo mamai ateiti į šį pasaulį, mat prieš atsidurdama geležinkelyje – buvo felčerė. 
Greit pagimdžiau, neskaudėjo. Tik širdį.
Ale tada, širdies skausmas atėmė protą. Negalėjau nei valgyti, nei naujagime rūpintis.
Ir vieną dieną ant slenksčio išdygo mano mama – tavo prosenelė. Ji nieko man nepasakė. Nepaguodė anei barė, tik susivyniojo kūdikį į antklodę ir išvažiavo.
Po kelių savaičių pakilau iš patalo ir paėmiau kastuvą į rankas. Nusprendžiau parodyti visiems kokia esu geležinė. Uždirbti pinigų ir sugrįžti pas dukrą.
Visus tuos metus nemačiau nieko aplink, tik jos mažytį veidelį išsiskyrimo dieną. Ašaras visas išverkiau per tuos metus. Tačiau tikėjimas, kad sugrįšiu ir suspausiu ją savo glėby, suteikė man jėgos.
Grįžau pas Sigutę, kai jai buvo treji, o ji manęs nepažino. Širdis plyšo pusiau, bet verkti jau nemokėjau.
Mano tėvai – tavo proseneliai, įtaisė mudvi ,,ant aukšto“ ir parūpino man darbą kolūkyje. Jie niekada  nepriekaištavo ir nepriminė ką ne taip padariau. Amžinai nešiosiu širdyje jiems dėkingumą.
Dukrelė ilgai vadino mane vardu, o kai primindavau kas esanti -  žiūrėdavo man į akis ir nieko nesakydavo.
Kada sukako ketveri, nupirkau jai medinį arkliuką, ant kurio galėjo sūpuotis. Tada pirmą kartą man pasakė - ,,ačiū mama“. Iki tolei ji nežinojo kas yra dovana, vargšelė, bet visada buvo pamaitinta, aprengta ir buvo kam slaugyti kai sirgo.
Po dvejų metų pragyventų drauge su Sigute, gavau laišką nuo Valytės. Ji rašė, kad Aleksėjus buvo grįžęs į ,,gelškelį“ ir teiravosi mudviejų su dukra. Tačiau Valytė laikėsi duoto žodžio ir apie mus nepasakojo. Aleksejus perdavė mums - ,,atsiprašau, jauni mes pridarom daug klaidų“.
Nežinau, kas jam buvo klaida. Aš ir vaikas, ar tai kad mudvi paliko. Koks gi skirtumas. Nutrūko kažkas vidui negrįžtamai. 
Žinai, vaikeli, kas gi čia kaltas jei ne pati. Galėjau gi paklausti ar jis ketina mane vesti, prieš patikėdama save. Galų gale jau ir pykt nebuvo kaip, kai mano Sigutė rankelėm kaklą apsivijusi kuždėdavo kaip mane myli. Taip ir džiaugėmės viena kita, iki kolei jai suėjo penki.
Tada į mūsų gyvenimą Dievas atsiuntė Algimantą, senelį, kuris tave taip mylėjo. Jis – tarytum šviežio vėjo gūsis pakeitė viską aplinkui. Norėjo pasiimti mane su visu gyvenimo maišu ant kupros. Pats norėjo, supranti – va čia ir skirtumas.
Surašėm, kad Sigutė jo dukra, kaip ir Julytė, kuri gimė mums susituokus.  Abi vienodos, nei viena ne prastesnė. Šitas žmogus paskyrė man visą savo laiką ir gyvenimą, nors aš jo neprašiau.
Žinai, vaikeli, tada aš supratau, kad negalima nieko tikėtis iš kito žmogaus. Kad jis bus toks, kaip tu nori ar darys kaip tikiesi. Randasi žmogus kuris ,,iš Dievo“ padaro taip, kaip reikia. Tada būna ir tau ir jam gerai. Nereikia prašyti – jam taip būna aišku savaime.
Ir matai, kaip gerai išėjo, Algutis nuo mažumės ilgėjosi šeimos. Pamestinukas iš vaikų namų. Dievas už gerumą jam atseikėjo keturias mylinčias moteriškes ir darnią šeimą. Amžiną jam atilsį.
Adelė nutilo. Raukšlėtam veide sušmėžavo švelni šypsena. Ji prisimena Algimantą. Žmogų, kuris ,,iš Dievo“ padarė taip, kaip daro tikri vyrai, sutikę savo gyvenimo moterį. 
O mano atmintin  šmėstelėjo dienos, kai senelis Algimantas sunkiai sirgo. Buvo liūdnas ir nekalbus. Su begaliniu rūpesčiu ir atsidavimu močiutė slaugė jį dieną ir naktį. Niekada negirdėjau ją skundžiantis.
Niekada negirdėjau jų barantis, nemačiau pikto žvilgsnio vienas kitam, per visą laiką, kai pas juos augau.
Kukliuose namuose manęs laukdavo mėgstamiausi valgiai, skambėdavo senelio pokštai. Tarsi dabar girdžiu jį šaukiant mane ,,Lapūškiu“. Ir nei vieno kartelio nesuabejojau, kad esu mylimiausia jų anūkė.
Tarsi prisidirbęs katinas atsargiai prisėlinu prie močiutės, pritupiu šalia jos kelių ir nuleidžiu galvą į  ,sterblę‘. Kad ir ką mėginsiu pasakyti, žodžiai bus per ankšti.
-Aš labai tave myliu. – lemenu. 
Mylimiausia pasaulyje ranka nusileidžia ant mano pakaušio. Ir mes abi vėl jaučiame tą neapsakomą širdžių vientisumą.  
Taip žmogus žmogui padovanoja laimę. Pripildo gyvenimą gilios prasmės, tikėjimo kitu žmogumi ir atleidimo. 
Geležinės moters, vardu Adelė, istorija. Be kurios šioje Žemėje nebūtų manęs. 
Juodomis  raidėmis užrašyta ant balto dugno, kad prisiminčiau, jog kažkieno kadaise padaryti, gal ne visai teisingi sprendimai, man padovanojo šį gyvenimą.


(ILSĖKIS ŠVIESOJE MANO ADELE)

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m