Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo balandis 25, 2020

PRIEŠ GIMSTANT ŠEDEVRUI

 Šiemet pavasaris įsisiūbavo neįtikėtinu greičiu. Baltas žiemos sidabras dingo nuo žemės paviršiaus per vieną naktį. Rafinuotas pavasario šilumos aksomas kas rytą vis atkakliau savo plonais piršteliais kutena gamtą. Saulė dangumi raičiojasi vis ilgiau. Žolė Neries pakrantėse kasdien darosi vis ryškesnė, tekančio vandens čiulbesys – tarsi nenuilstanti gamtos pabudimo mantra, atkartoja mano gyslose pulsuojančio gyvenimo palaimą.   Ydingas šaltuko kartėlis pasitraukė kartu su pirmais saulės spinduliais. Kartu su pavasariu many pabudo begalinė meilė gyvenimui. Visada džiaugiausi šiuo metų laiku, tačiau šiemet viskas kitaip. Mano esybė panirusi į smulkias gyvenimo detales, tas, kurios anksčiau atrodė anokia čia vertybė. Savo vidumi išgyvenu dvilypius jausmus. Kartais maištas prieš tėkmę paima viršų. Tada jaučiu visa ko laikinumą – tarsi viskas, dėl ko šiame gyvenime taip atkakliai kovojau, būtų juokingai nereikšminga. Kova už savo vietą po saule, už žemiškus siekius, už pripažinimą,

ILGESIO SAITAI

Ši diena buvo beprotiškai ilga. Man darosi vis sunkiau susikaupti ties paprastais žemiškais rūpesčiais, tarsi per miglą girdžiu bendraamžių svaičiojimus, kvailus jaunatviškus rūpesčius. Mano mintys nuolat nuklysta į kitą pasaulį.  Ten sugrįžtu naktimis.   Šiandieną Evita šventė savo aštuonioliktą gimtadienį. Man ji atrodė tokia...stabili...Tvirtai stovinti ant savo aštuoniolikto ,,gyvenimo laiptelio‘‘. Tarsi gulbė suko ratus šokių aikštelėje, pasididžiuodama demonstravo naują prašmatnią suknelę, džiūgavo gavusi dovanų beverčius makiažo niekučius. Stebėjau ją ir nejučia pavydėjau šio normalumo. Aš – tarsi dagys po uodega sampratai, kaip turi elgtis ir jaustis aštuoniolikmečiai. Kartais atrodo, kad norėčiau būti tokia kaip jie – mano vienmečiai. Domėtis paprastais dalykais ir gyventi vieną gyvenimą. Be nukrypimų. Tada mano mintys ima ,,žmoniškėti‘‘, patiriu erzinančius įgeidžius, įsikimbu laikinų svajonių. Apmaunu save, kad tai tikra, reikalinga, amžina. Ar tikrai...? Gal... t