DIEVO RANKRAŠČIO SERGĖTOJA

Skaidrios Birželio naktys per gražios miegui. Visagalio Dievo statybos šedevras – milijardais jonvabalių žibantis dangiškas kupolas. Jo kūrybinio triumfo tribūna, paruošta mano astraliniam nakties šėlsmui.

Paskutinis sergėtojas, naktinėtojas Bimas, pailsęs nukiūtino nusnūsti, o žiogai – kaupia jėgas sekančiam etiudui. Gyvūnai ir augalai ilsisi po kaitrios dienos. Visa biologija paklūsta gamtos dėsniams, tik ne mano nenuorama siela.
Šiąnakt - pilnatis apglėbusi dangų - laukia mano ritualo. Nes mano sielos ir dangaus vienovė - vainikuoja visas vasaros pilnatis. Tai mano kosminės nirvanos laikas.
Tyliai, tarsi pelė tipenu grindimis, laikydama rankoje degančią žvakę. Mano šešėlis ilgesingai tįsta sienomis. Lengvas rūbas atsargiai glosto kojas, plaukai vėjavaikiškai žaidžia žvakės atspindžiuose. 

Tarsi ragana – suku rankoje smilkstantį šalaviją. Jo salsvas, malonus kvapas švelniai svaigina, užburdamas kambario tylą. Plačiai atveriu langą ir susirangau ant palangės, rūpestingai išdėliotos minkštomis pagalvėmis - mano burtų vieta pastarąsias keletą vasarų.

Minutei užmerkusi akis, panyru gilyn į savo vidinės erdvės begalybę. Subtiliais pirštais švelniai įsuku kiekvieną čakrą. Sklandau ieškodama tos savo dalies, kuri nešiojasi išmintį ir gebėjimą skaityti žvaigždes. Žinau, kad ji ten yra ir laukia, kol vėl bus man labai reikalinga. Surandu ją snaudžiančią širdies kertelėj, stveriu už rankos ir mes krykščiam, spygaujam, lyg mažos mergaitės, švelniu liūliuojančiu sūkuriu kildamos aukštyn.

Atsargiai ir lėtai pramerkiu akis. Jos - tarsi vanagas, žaibu neria į žvaigždes, stveria magišką rankraštį ir skaito jį, tarsi lengvą vaikišką pasakų knygelę.

Rankraštis – kažkam pilnas neįveikiamų hieroglifų, kurį mane išmokė suprasti Adelė. Ji aplankė mane skaidrią vasaros naktį, kai miegą iškeičiau į dangaus skliauto grožį ir jo teikiamą palaimą sielai ir akims. 

Kaip ir dabar, švietė pilnatis, o padangė sirpo milijardais pulsuojančių žvaigždžių. Girdėjau tylų jų šnibždėjimą, tik negebėjau įveikti mįslingos artikuliacijos. 

Užmerkiau akis ir įsiklausiau, iš visų jėgų mėgindama suvokti didingą Visatos filosofiją. Tada išgirdau šalia savęs malonų, svajingą moterišką balsą:

-Dievo raštai sukurti tam, kad jūs - žmonės išmoktumėte juos skaityti ir semtis išminties. Ar norėtum išmokti skaityti, kas užrašyta žvaigždėse? - išdainavo ji ilgesingai žvelgdama į dangų.

Buvau nustebusi, nes nemačiau kaip ji čia atsirado. Melsva, o gal rūko pilkumo suknelė - daugybe klosčių vilnijančių aplink kojas, pečiai jaukiai apgaubti vilnoniu, voratinklį primenančiu šydu, plaukai - balti tarsi šviežias pienas, spindintys nakties mėnesienoje. Lengvas vėjas atsargiai žaidė jos apdaruose ir plaukuose. Magiškas vaizdas, vertas dailininko teptuko, o balsas – užburiantis ir prikaustantis savo neįprastu skambesiu. Tik niekaip neįstengiau įžiūrėti jos veido.
Nežinau kaip ją pavadinti - šios žemės gyventoja ar anapus plevenančia būtybe, užklydusia pakalbinti žmogaus, tačiau naktis, praleista drauge su ja - buvo gili transformacija mano ribotam protui, pakeitusi suvokimą apie dangaus kūnus ir jų sąveiką su žmogišku gyvenimu.
Aš visada jaučiau, kad šiame gyvenime mes leidžiame sau matyti ir suprasti kur kas mažiau, nei iš tiesų gebame. Visad mielai leisdavausi į dvasinius tyrinėjimus, man rūpėjo sužinoti kuo daugiau apie subtilųjį pasaulį, todėl sulaukusi tokio pasiūlymo, tik linktelėjau galvą ir paklusniai leidausi vedama naujosios savo draugės:

-Ar matai - ten Svarstyklės. Tai tavo vaikystę piešiantis žvaigždynas. Kiekviena žvaigždė – tai virsmas, kuris tavy tuomet vyko. Štai - tavo liūdesys, kai supratai, kad esi kitokia nei visi vaikai, štai susitaikymo žvaigždė, o čia dėkingumas, kuris tave gydė. Šis žvaigždynas tau svarbus iki šiol, nes kai šiandien patiri sunkius jausmus, ryškiau šviečianti žvaigždė nurodys tau, kokius vaikystės nusivylimus Visata tave kviečia gydyti.

Ten Šaulys, ištiesęs burtų lazdelę – tai tavo svajonių sergėtojas. Jei turi svajonę, mintimis atiduok ją šiam žvaigždynui. Jis saugos ją, brandins ir pavers realybe. Tačiau, jei žiūrint į jį tu regėsi, kaip gęsta nors viena kibirkštis, tada aišku, kad tavo noras grįstas ego arba iš to nieko gero neatneš. Ir pats laikas būtų jo atsisakyti.

Ar matai – Berenikė, Mažasis liūtas ir Mergelė? Tai - Baimė, Melas ir Magija. Baimė susideda iš daugybės žvaigždžių, kiekviena sako tau, kokią baimę turi paleisti iš savo gyvenimo – mirties, netekties, ar.....
Melas taip pat – kiekviena žvaigždė turi melo rūšį, jos pasakys tau kur sau meluoji, ką turi keisti savo mintyse...
Magijos raidė – magiškai apversta ir ją reikia skaityti atbulai. Čia tavo rankų galia, čia minčių stiprybė, o čia ketinimai...matai...

Antai – Cefėjas. Jis kalba apie tavo jausmus. Taip pat kaip ir kiti žvaigždynai, kiekviena mažoji spingsulė yra atsakinga vis už kitą jausmą. Blausi reiškia tai, kad šis jausmas tau nebetarnauja. Antai - nevertumas, pastebėjai? Tą reikia taisyti, o va tikėjimas - jis šviečia ryškiau už kitas... Supranti?...

Gyvatnešis - tavo santykis su žmonėmis. Pegasas - meilės reikalai.

Pažvelk, tu vis dar jos ilgiesi, nors atsisveikinai prieš vienuolika metų. Ir ką mums sako apie tai jausmų žvaigždynas, ką turėtume su tuo daryti...? Ahaaa...

Žiūrėk, o čia Pietų Hidra. Tai - visi tavo gyvenimai, kuriuos iki šiol gyvenai. Gali lengvai nustatyti, kada šokinėjai per laimės bangas, o kada merdėjai liūdesy. Kokius sprendimus priėmusi patyrei absoliučią pilnatvę. 
Štai - paskutinė tavo reinkarnacija, prieš dabartį. Ji buvo sudėtinga. Labai jau apleista žvaigždė...mmm...pažiūrėkim...

Visą margą raštą atidžiai perskaičiusi, gali suprasti, kokiu keliu dabar geriau tau eisis....

Magiškais raštais Dievas išrašė dangaus skliautą, kad žmonės, išmokę jį skaityti, turėtų galimybę būti teisingi sau ir kitiems. Ne veltui išmintingi žmonės nuo seno naktimis žvelgdavo į žvaigždes. Tai visai paprasta, brangioji. Tai raktas į išmintį. Kai ryt pabusi, šis žinojimas tiesiog gyvens tavo viduje ir tu bet kada galėsi juo naudotis.

Aš, netekusi amo, stovėjau šalia nepaprastos savo pašnekovės. Nežinau kaip ir kodėl, bet supratau tai, ko ji mane mokė ir jutau kaip šios žinios pamažu tvarkingai guldosi giliai į pasąmonę.

-Aš esu dėkinga tau, kad patikėjai man šią dovaną, bet.... vieno nesuprantu, juk kiti žmonės..., jie mato tas pačias žvaigždes, o čia tik mano žvaigždynai... Kaip čia taip...? – pralemenau nesuprantančios pirmokės netvirtu balsu.

Krištolinis juokas atsimušė į kylantį tirštą rūką, nutįsusį ant snaudžiančios žemės paviršiaus. Ji meiliai atsigręžė į mane ir tuomet pamačiau jos akis. Jos švietė tarsi žvaigždės, tik taip giliai jose prasmegau, tarsi bekraštėje Galaktikoje būčiau pasimetusi.

-Kiekvienas žmogus mato skirtingas žvaigždes. Tik jam skirtas, tik jo spalvų bei spindesio ir tokias, kokias geba suvokti jo sąmonė. Tiesiog tu man pasirodei esanti pasiruošusi suprasti tai, kas daugeliui per amžius liks paslaptimi. Saugok tai ir puoselėk, mirtingoji naivuole.

Ji šypsojosi, aš tai žinojau, nors lūpų negalėjau įžiūrėti. Jos Galaktikos gilumo akys ramino, bet jutau, kad jau nori su manimi atsisveikinti. Visai nenorėjau to, bet kartu supratau, kad tai neišvengiama. Gal todėl, kad pamažu brėško aušra.

Man pasirodė, kad mįslingoji moteris sušnabždėjo svetimos, keistos kalbos žodžius. Supratau, kad kviečia kažką sau pagalbon. Aplink palengva sujudėjo oro srautas. Tai buvo ne vėjas - tas rūkas. Tarsi gyvas nusileido šalia. Ji kilo kartu su juo, o gal nyko jame. Maniau, kad kilsiu kartu. Tačiau traukos dėsnis man vis dar egzistavo.

Kai saulės spinduliai pažadino mane vidudienį, nakties patyrimą jutau nusėdusį gyslose. Ir iki šiolei, su pagarba puoselėju jį, skaitydama Dievo užrašytus, tik man skirtus amžinus rankraščius. O kartais, padovanoju dalelę išminties tiems, kuriems labai to reikia.

Aš ilgai nežinojau kuo vardu mano astralinė mokytoja. Ilgai pykau ant savęs, kad tuomet jos nepaklausiau. Bet vieną pilnaties naktį, žvelgdama į žibantį kupolą supratau.

Ji vardu Adelė, kaip ir brangiausias žmogus, kurį žemėje turėjau – mano mylima senelė, su kuria atsisveikinau prieš vienuolika metų.