TŪKSTANTĮ TONŲ SVERIANTYS ŽODŽIAI

Lėktuvas oro uoste nusileido brėkštant.
Kerė nežino, kodėl taip skuba, kodėl nelaukė patogaus reiso vidudienį, jai tiesiog labai reikėjo namo. Ji nebuvo čia, regis, visą amžinybę ir kai pagaliau apsisprendė sugrįžti visam laikui, tarytum nematomas sūkurys įsuko varginančios mintys -,,kad tik greičiau“.
Kad tik greičiau apkabinti mamą, pauostyti žilą tėčio barzdą kvepiančią cigarais, kad tik greičiau delnu prisiliesti prie savo išsiilgto kambario sienų. Ji, jau dabar visu kūnu jaučia kaip išsities mergaitiškoje, nėriniais išdabintoje lovoje ir jausis kalta, išdavusi, palikusi. Pliušinė meška, visą šį laiką sergėjusi Kerės tvirtovę, savo rudų sagų akutėmis patvirtins, kad ji išties labai kalta.
Ir ne tik. Ji skubėjo ne tik į gimtus namus. Ji skubėjo pas JĮ.
Dabar ji jau žino, kaip turėjo pasielgti anuomet. Ką turėjo jam pasakyti, kaip paaiškinti tai kas nutiko. Bet tuomet ji nemokėjo. Jautėsi kalta, nors tokia nebuvo. Ji tiesiog pabėgo.

Būtų juokinga, jei nebūtų apmaudu – Kerė bėgo nuo kaltės jausmo, o po tiek metų, grįžusi atgal, ji vis dar jaučiasi taip pat, nuo to jausmo pasprukti nepavyko.
Atėjo laikas su visu tuo susitikti akis į akį ir pagaliau sudėlioti taškus. Kerė suprato niekada nerasianti ramybės ir neišsivaduosianti nuo kaltės jausmo, jei nepabandys.
Prabėgo treji metai. Ji nežino koks jis dabar. Ar labai pasikeitė jo išvaizda, ar jo būdas vis dar toks pat pakantus. Visa tai jai ne itin rūpi. Ji tenori pasielgti sąžiningai. Su savimi, savo jausmais ir su žmogumi, kuris jai iki šiolei yra toks brangus.
Kerė pabėgo į miestą. Sukūrė ten savo pasaulį tarp skintų gėlių, puokščių ir egzotinių kambarinių augalų. Retkarčiais gyvenimas tekėjo sava tykia vaga, bet laikas nuo laiko jos kelyje pasitaikydavo skaudūs slenksčiai. Tada jai atrodė, kad gyvenimas - tarsi koks internetinis žaidimas ir jį valdo pamišęs visažinis programišius, su piktdžiuga stebintis ar šis naujas nuopuolis privers ją atsitokėti ir paieškoti Googlė‘je, ką reiškia žodžio ,,sąžinė‘‘ prasmė.
Galiausiai jam pavyko. Šis sezonas jai buvo paskutinis. Ir štai, Kerės salonas džiaugiasi nauja rūpestinga šeimininke. O paskutinė rožių puokštė iš Kerės rankų iškeliavo poniai Fain, kuri buvo pirmoji pirkėja vos atsidarius ,,Kerės Gėlių Dangui‘‘.
Apsidairiusi pustuštėje gatvėje ir pakėlusi ranką taksi automobiliui, ji netikėtai šyptelėjo nuo minties pagalvojus, kokios išraiškos papuoš namiškių veidus, netikėtai ją pamačius ant slenksčio. Ketinimas sugrįžti, buvo netikėtas jai pačiai, dvejonės kankino iki pat įlipant į lėktuvą. Paskutinių dienų gyvenimo namuose jausmas įsiręžęs į atmintį taip giliai, kad norėjosi labiau daryti veiksmą, o tik paskui kalbėti.
Pro automobilio langą tekėjo atsinaujinusios, išgražėjusios gimtinės vaizdai. Iki namų dar ne mažas kelio galas. Prieš akis atsivėrė upės vandenys, tiltas nusidriekęs per kanalą meistriškai įsiliejo į vientisą, neperskiriamą paveikslą. Kerė panūdo stabtelėti čia ir, atsirėmus į sidabrinės spalvos turėklus, nunarinti akis į tekančio vandens gelmes.
Prieš tris metus ji taip pat stovėjo ant tilto. Tik daug mažesnio. Per upelį prie namų. Tas tiltas susijęs su daugybe nuostabių prisiminimų. Keistas, tarytum vąšelis, susegęs du meldais apaugusius krantus. Jį, labai seniai sumeistravo Kerės senelis, kai, būdamas jaunas, tokiu būdu sumanė susitrumpinti kelią pas savo būsimą nuotaką. Kerė šyptelėjo vėl, kaip ir kas kartą tai prisiminusi. Tas mažas neišvaizdus tiltelis, daugybę metų buvo Kerės apmąstymų vieta, o upelio vandenys sugėrė ne vieną jos abejonę, nevilties sukeltą jausmą ir skausmo ašarą.
Tačiau kartą ten ji susitiko JĮ.
Tą dieną Kerė visai nenorėjo kažką susitikti. Ji skuodė apsižergusi dviratį, užsitempusi senus sudriskusius džinsus, avėjo purvinus sportinius batus, palaidinė, menkai tenusipelniusi tokio pavadinimo, prašėsi poilsio skalbyklėje, o plaukuose vis dar stirksojo šapai, kurių nespėjo išsipurtyti. Senelės karvė visai pakvaišo ir Kerė žūt būt tikėjosi ją rasti.
Dviratis, nugyvenęs tokį pat amžių kaip ir Kerės senelis, nepratęs būti genamas tokio pamišusio vadeliotojo, riaumojo tarsi drakonas išleisdamas paskutinį gyvasties kvapą, aguonų laukas pakelėj prašvilpė akimirksniu pažerdamas raudonų žiedlapių lietų, staigus šonaslydis ir, ačiū Dievui, nepasiekusi vandens, Kerė tyso upelio krante susirietusi į keistą formą, tarsi raidė ,,M‘‘.
Tą akimirką ji pirmą kart pamatė Rojų. Susirūpinusios mėlynos akys, tiesiai priešais ją, susitaršę garbanoti plaukai ir per kraštus trykštantis, visa galybe spinduliuojantis vyriškas rūpestingumas.
Ji miglotai mena kiek laiko buvo nešama ant rankų, tačiau puikiai atsimena absoliučios ramybės, pasitikėjimo ir pasidavimo jausmą.
Tą vasarą apsivertė visas gyvenimas. Tą vasarą Kerė pamilo pirmą kart ir, greičiausiai, amžiams.
Rojus buvo puikus žmogus. Sąžiningas, atjaučiantis, supratingas, kantrus. Jis paisė mergaitiškų Kerės įgeidžių, rūpinosi ja. Diena po dienos jie buvo kartu ir skyrium būti nenorėjo. Kartu patyrė kasdienybės džiaugsmus ir mėgavosi romantiškomis naktimis, nors meilės buveinė tebuvo senos metalo dirbtuvės. Jiems buvo nesvarbu kur būti, svarbiausia - būti kartu.
Iki tos lemtingos nakties – kai viskas sugriuvo.
Tai buvo Evilis. Jis jau seniai nedavė Kerei ramybės. Ne pirmus metus, tarsi šešėlis slankiojo paskui ir stebėjo kiekvieną jos žingsnį. Tačiau Kerei jis nerūpėjo. Niekada. Juolab tuomet, Kai Rojus tapo visu jos gyvenimu. Ji nežinojo kokie klastingi pavydo ir pykčio kupini planai verda Evilio galvoje. Jai nerūpėjo. Ji tiesiog buvo laiminga. Tuomet jai atrodė, kad visas pasaulis yra toks pat laimingas kaip ji. Ir žmonės aplinkui linkintys tik gero.
Evilio planas buvo genealus. Jam pavyko ją įspęsti į kampą. Evilis nusprendė šliūkštelėti pagiežos į Kerės gyvenimo idilę.
Jis paskambino jai ir pasakė, jog serga ir jaučiasi labai blogai. Paprašė nupirkti vaistų ir užsukti pas jį, užkaisti arbatos. Pasiūlė išgerti arbatos ir jai, pasėdėti drauge, kol jam nors truputį nukris karštis.
Po kelių gurkšnių arbatos Kerė pasijuto keistai mieguista, negalėjo suprasti kas vyksta su jos kūnu. Silpnumas buvo toks stiprus ir nenugalimas, kad ji nepajėgė pakelti nei rankų, nei kojų. Tarsi per sapną prisimena keistus Evilio veiksmus. Kaip jis guldė ją šalia, fotografavo. Susijaukusi sąmonė pranašavo pavojų, tačiau kūnas atsisakė klausyti.
Išaušo isteriškas rytas. Evilis pasakė, kad nuotraukose užfiksuoti vaizdai padės tašką Rojaus ir jos meilei. Jis sukompromituos Kerę prieš mylimąjį, nes ji visą gyvenimą tyčiojosi iš Evilio. Jis mylintis Kerę nuo mokyklos laikų, o ji nuolat vedžiojusi jį už nosies ir skaudinusi savo elgesiu. Jis buvęs kantrus, tačiau ir kantriam kartais įgrysta. Evilis isteriškai maldavo būti jo, tačiau Kerės galvoje netilpo tokie sakiniai.
Krečiama nervinio drebulio, Kerė stovėjo ant tiltelio ir nusprendė pabėgti. Su savo gėda, su savo vaikišku naivumu, su tikėjimu žmonėmis, kurie pasitikėjimo neverti. Kad ir kaip ji galvoje dėliojo pasiaiškinimus Rojui, visi variantai atrodė absurdiški - ,,Jis nepatikės. Aš irgi netikėčiau. Galas. Galas viskam‘‘.
Tuo metu, prieš tris metus, ji nežinojo išeities. Ji tiesiog spruko.
Tačiau dabar, kai jos gyvenime tiek Dievo ženklų sako, kad nevalia palikti žmogų nežinioj ir, pasidavus baimei, užsisklęsti savo kančios urve, ji susiras Rojų ir papasakos jam visą tiesą.
Nesvarbu ką jis dabar veikia, nesvarbu ką jis sakys, nesvarbu jei pyks, bet dabar Kerė žino, ką reiškia žodis ,,sąžinė‘‘ ir ji tai padarys.
Giliai įkvėpusi rytinio gaivaus oro, Kerė paprašė vairuotojo nuvežti į dirbtuves.
Pasinėrusi į savo mintis, vidinės sumaišties ir nerimo kupina širdimi, ji judėjo padaryti galą kaltei. Nejuto laiko, nejuto erdvės tik didžiulį norą visa tai užbaigti. Jei yra nors menkutė viltis, ji sužinos tai dabar, nebelauks daugiau nei minutės.
Dirbtuvės kelio gale, atrodo, tyliai snaudžia. Tačiau išlipusi iš automobilio ji girdi duslius dirbančių rankų keliamus garsus.
Tyliai praveria milžiniškas duris ir priešais save išvysta taip stipriai išsiilgtą, pažįstamą veidą.
Jis toks pats, kaip prieš tris metus. Susitaršiusiais garbanotais plaukais, nutrintais džinsais. Pakelia į ją akis ir įrankis rankoje sustingsta ore.
-Labas, Rojau. Aš grįžau tau kai ką pasakyti, ko nepasakiau tuomet, kai privalėjau. Atleisk, kad to nepadariau tada, aš bijojau, labai labai bijojau ir nežinojau kaip...
Pasipila tarsi žirniai iš lūpų, taip seniai spausti viduje žodžiai. Taip ilgai brandinti, apgalvoti, tokie sunkūs, sveriantys tūkstantį tonų. Jie praplyšo ir jau niekaip neįmanoma jų suturėti.
Ji mato, kaip Rojus pamažu išsitiesia, padeda įrankį greta, kaip jo veidas keičiasi. Tik sunku suprasti ką jis jaučia, ką slepia šitas žvilgsnis.
-Aš maniau, kad tu nepatikėsi, tai buvo taip žema..., bet jis taip tikrai padarė..., aš stengiausi sugalvoti kaip įtikinamai tau paaiškinti, bet viskas atrodė taip absurdiška... Maniau tu nepatikėsi, nežinojau ko griebtis...Aš nekalta, Rojau, aš to nepadariau...
-Tu grįžai....Kodėl? – tik dabar pabudęs Rojus atsiminė, kad irgi gali kalbėti. – Kodėl tu grįžai?
-Nes aš tave myliu. Bandžiau nebemylėti, bet neišėjo, aš tikrai bandžiau... Negaliu pamiršti mūsų, negaliu gyventi... Aš labai nusikaltau prieš tave. Bet ne todėl, kad būčiau kažką blogo padariusi su Eviliu, o todėl, kad pasprukau. Kad išsigandau. Atleisk. Aš tokia...
Dabar ji jau mato, kaip Rojaus veide pražįsta laimė. Ji mena šią veido išraišką. Prieš tris metus jis taip žiūrėdavo į Kerę, kai jie buvo laimingi. Tas nenutrūkstamas ryšys, tas artumas vėl atsiveria visa savo galia, vien žvelgiant jiems vienam į kitą.
-Aš žinau. Žinau, kad tada ten nieko nebuvo, jis buvo priverstas man pasakyti tiesą, niekšas... 
Man tereikėjo, kad tu sugrįžtum. Pati... Dėl manęs... Man reikėjo žinoti, kad myli mane stipriau nei bijai. Pati savęs, svetimų nuomonių, to kas gali nutikti. Man reikėjo kad mūsų ryšys tau būtų ta jėga, kuri nugriauna visas sienas.
Šie žodžiai – pati gražiausia kada nors girdėta muzika. Ūkanoti debesys dengę Kerės pasaulį staiga išsisklaido mostelėjus burtų lazdele. Begalinis dėkingumas užlieja Kerės širdį. 
Rojui – už jo išmintį, kantrybę, už tai kad laukė. Dievui – už kliūtis, už ženklus, kurie privertė ją sugrįžti. Ir sau – už drąsą. Kad nugalėjo baimę, kad pasiryžo, kad atvažiavo čia ir pagaliau pasakė tai, kas trejus metus akmeniu slėgė krūtinę.
Rojus eina artyn. Laimėtojo, laimingo vyro eisena. Euforija, džiaugsmas, pergalė trykšta per kraštus iš kiekvieno jo raumens.
Jis laimėjo savo moterį. Jis iš tiesų labai, labai jos ilgėjosi ir laukė. Rojus laukė, kol Kerė pagaliau atsitokės ir supras, kad nieko šioje žemėje nėra svarbiau už meilę. Jis meldė Dievo ją grąžinti ir tvirtai tikėjo, kad vieną dieną taip ir bus.
Pagaliau. Pagaliau ji grįžo. Už minutės jis tvirtai suspaus ją savo glėbyje, išbučiuos iki pirštų galiukų ir daugiau niekada nepaleis. Saugos kaip brangiausią dovaną. Prarastą ir vėl grąžintą.

Tikėjimas.

Jis nuverčia kalnus, daro stebuklus. Sujungia žmones, augina meilę.
Dievo vaikai su tikėjimu į Žemę ateina MYLĖTI.