Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda
Mano dvasinė kelionė – nuo giliausio tarpeklio, kuriame tamsu, iki svaiginančio laisvo skrydžio dangiškame aukštyje. Mano patirtis – nenuginčijamas žinojimas, kad esame įgalūs keisti savo patyrimą, sąmoningai pasitelkę Laisvą Valią. Eilutės, kurias čia suguldysiu – brangiausia Dievo man padovanota dovana. Kai leidau sau girdėti, ką iš tikrųjų šiame gyvenime norėtų nuveikti mano siela.