Devynios valandos Tylos, Nebūties, Ištirpimo, Susiliejimo... Devynios valandos be - MANĘS, SAVĘS, MAN, MANO... Be trikdančių sapnų - be scenarijaus, veiksmo, atomazgos... Kaip kas rytą išaušta nauja diena, taip ir aš – vėl grįžtu iš anapus atgal į DABAR. Į mano sąmonę patyliukais sliuogia Liepos dvidešimt šeštoji. Tysau susiliejusi su šilkiniais patalais, o giliai, po plaukų kupeta, jau ima suktis ,,Minčių kaimelio’’ gyvenimas. Akių plyšeliai skenuoja kambario prieblandą. Dėmesys išsibarsto po kampus, įvertina prabangą. Sekundę rodosi, jog turiu tik akis. ,, Kur mano kūnas?“– klausia ,,Minčių kaimelis“. Kažkur po antklode atsiliepia kojų pirštai – žaismingai suvirpa vos pasiuntus ,,signalą“. Keliai išmatuoja plotą iki lovos krašto ir vėl pasineria į šilko gelmes. Rankos vangiai paklūsta komandai ,,kilti“, tačiau kažkokiu būdu turi būti pašalinta įkyri sruoga nuo kaktos. ,, Kaimelis“ atsidūsta – aš ,,pilnam komplekte“. Kurį laiką bandau
Mano dvasinė kelionė – nuo giliausio tarpeklio, kuriame tamsu, iki svaiginančio laisvo skrydžio dangiškame aukštyje. Mano patirtis – nenuginčijamas žinojimas, kad esame įgalūs keisti savo patyrimą, sąmoningai pasitelkę Laisvą Valią. Eilutės, kurias čia suguldysiu – brangiausia Dievo man padovanota dovana. Kai leidau sau girdėti, ką iš tikrųjų šiame gyvenime norėtų nuveikti mano siela.