Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo balandis 17, 2020

,,MINČIŲ KAIMELIS''

                     Devynios valandos Tylos, Nebūties, Ištirpimo, Susiliejimo... Devynios valandos be - MANĘS, SAVĘS, MAN, MANO... Be trikdančių sapnų - be scenarijaus, veiksmo, atomazgos... Kaip kas rytą išaušta nauja diena, taip ir aš – vėl grįžtu iš anapus atgal į DABAR. Į mano sąmonę patyliukais sliuogia Liepos dvidešimt šeštoji. Tysau susiliejusi su šilkiniais patalais, o giliai, po plaukų kupeta, jau ima suktis ,,Minčių kaimelio’’ gyvenimas. Akių plyšeliai skenuoja kambario prieblandą. Dėmesys išsibarsto po kampus, įvertina prabangą. Sekundę rodosi, jog turiu tik akis. ,, Kur mano kūnas?“– klausia ,,Minčių kaimelis“. Kažkur po antklode atsiliepia kojų pirštai – žaismingai suvirpa vos pasiuntus ,,signalą“. Keliai išmatuoja plotą iki lovos krašto ir vėl pasineria į šilko gelmes. Rankos vangiai paklūsta komandai ,,kilti“, tačiau kažkokiu būdu turi būti pašalinta įkyri sruoga nuo kaktos. ,, Kaimelis“ atsidūsta – aš ,,pilnam komplekte“. Kurį laiką bandau

IŠGIRSTI ŠIRDĮ

Kas aš? Ko ieškau?   Ko nerimstu?   Kodėl nuolat siekiu kažko daugiau? Kodėl negaliu gyventi paprasto pilko gyvenimo – darbas – poilsis - maži džiaugsmai? Kartais norisi viską mesti ir užmigti. Merdėti rutinoj ir nieko nebesiekti. Gal taip kada ir bus, jei pavargsiu irtis prieš bangas. Bet kol kas , kol dar turiu jėgų, sieksiu sielos išsipildymo. Kas tai yra ?   Kame ji išsipildys? Žinau, kad noriu būti laisva. Kurti, kai jaučiu įkvėpimą. Pabusti ryte kai pailsėjau, o ne kai reikia. Eiti miegot, kai pavargau, o ne kai privalau. Noriu į savo veiklą įpinti jausmą, noriu dalintis tuo jausmu su tais, kurie prisilies. Mano viduje tiek daug ilgesio, siekimo, šauksmo, bet tuo pačiu tiek meilės ir priėmimo. Viskam kas supa. Kas vyksta aplink mane ir net tam, kas glumina, neįprasta ir trikdo. Kaip gerai, kad dabar jau žinau, jog visos mano patirtys, net ir tos, kurios vainikuotos ašarų upeliais, buvo be galo geros ir man r

(ese)...DĖL KO?

Mokykloje nemokė mylėti savęs. Anaiptol. Greičiausiai šis fenomenas buvo gretinamas su egoizmu. Ir, štai, sulaukusi brandos, gyvenimo mokykloje aš sužinojau, kad negaliu nuoširdžiai mylėti kitų, prieš tai šio jausmo nepadovanojus sau. Jei manai, kad šis atradimas man buvo paprastas, tai klysti. Aš nemokėjau sutalpinti į tą patį jausmų paveikslą – meilės sau ir rūpesčio kitais. Nemokėjau padalinti po lygiai skiltelėmis savęs ir kartu SAVĘS neišduoti. Pasaulis sukasi beprotišku greičiu – savaitės virsta metais, paskui dešimtmečiais. Skriejame gyvenimo bėgiais siekdami tobulo išsipildymo. Pasirenkam kelius, kurie ne mūsų, o kitų svajonės. Išpildom lūkesčius, pateisinam viltis. Ne savo. Taip siekiame būti priimti, kad nesustojame įsiklausyti, ko šaukiasi mūsų pačių troškulys, kame palaimos kibirkštimis išsipildo siela. Žmogus, kuris meistriškai įvaldė šį meną, kartą paragino mane – BŪTI SĄŽININGAI PAČIAI SU SAVIMI. Štai – lyg ir paprastas receptas. ,,O kuo čia dėta meilė

...KAD SAVO ŠUKĖMIS MYLIMŲ NESUŽEISČIAU

Čiupinėju pirštų galiukais pavasarį. Jis toks žingeidus ir linksmas. Jis nebijo pokyčio, neria kiaurai per rytus, vakarus, dienas ir naktis. Džiugina mus ir skatina augti. Ragina pasitikėti Visatos galybe ir stiebtis aukštyn, nepaisant vakaro vėsos. Nes jei ESI - vadinasi turi visas teises į saulę. Antraip tavęs tiesiog nebūtų. Skruostu priglundu prie aitrios, garuojančios vasaros. Ji skleidžiasi ir auga su kiekviena diena, pulsuoja gyvastimi, lyg prisirpęs pumpuras. Alsuoja kaitra išsitiesusi ant garuojančio žemės patalo. Ji pasitiki savimi, nes žino savo vertę. Kas jei ne ji, sušildys ledines širdis, atvers vartus į savo esmę. Apkabinu auksinę rudens brandą. Prispaudžiu prie krūtinės žinojimą, suvokimą ir pilnatvę. Ramybe ir tikrumu alsuoja žemė. Jai viskas aišku ir paprasta. Atsakymai glūdi ten, kur ne kiekvienas susipranta ieškoti. Ramuma, aiškumas, atoslūgis tvyro ore. Įkvepiu jo giliai į šnerves su drėgnos žemės kvapu. Ir laikas staiga sustoja. Pab

NOKAUTAS SAVIVERTEI

Aš eisiu tol kol nustosiu jausti! Išvaikščiosiu visą šitą bjaurastį kurios esu pritvinkusi nuo pėdų iki pat ausų galiukų. Nevaidinsiu pati sau laimingos atostogaujančios blondinės, leisiu visoms raukšlėms veide šokti įniršį, rauksiu nosį nors atrodau bjauriai, keiksiuosi po nosimi kaip senas, storas fūristas. Nes taip dabar yra, taip jaučiuosi! Pralaimėtas ,,žodžių mūšis“ su dukters tėvu, atginė mane į tą pačią vietą, kuria tąkart taip grožėjausi.  Penkios minutės telefonu ir aš jau paguldyta daužau žemę, skamba nokauto dūžiai. Jis geriau žino kas teisinga bręstančiai paauglei, juk aš - ,,neadekvati nušvitėlė kalbanti su kažkuo aukštybėse ir, neva, girdinti atsakymus“. Kaip galima man patikėti dukrą?! Tiesa, visų atsakymų aš nežinau, bet daug dalykų leisčiau spręsti jai pačiai, jei tik mano leidimai kažką reikštų. Krūtinę sopa nuo gilių oro gurkšnių ir nuo jausmo, kad negaliu nieko apversti, apsukti, atsukti. Atleisk mažute, negaliu! Suknelės kraštas užkliuvo už smėlyj

MINČIŲ LENTYNOS

Už nugaros užsitrenkia durys. Panyru į sunkią, drėgną vakaro tylą. ,,Trakšt'' - atsisveikina spyna. Užsimaukšlinu striukės gobtuvą - mintys galvoje neišsibarstys. Ėjimas surikiuos jas į lentynas. Susuksiu jas į spalvotus Tikėjimo, Priėmimo ir Palaimingos Būties popierėlius ir tvarkingai sudėsiu vieną ant kitos. Viršuje bus pačios ryškiausios. Jaučiu man ant pakaušio raminantį mėnulio delną. Nuosprendis vasaros pabaigai - vėjas nurengė medžius, suguldė žolę žiemos miegui. Tyliai vaitoja susivėlęs gluosnis prie tvenkinio, krebžda po kojomis trupančios šakos. O žibintams vakare linksma. Jie žiburiais atliepia senų namų ,,akis''. Žiūri vieni į kitus ir dalijasi mirksniais. Pamatuoju akimis griovį virš upelio. Op - ir aš jau parke. Na, sveiki mediniai veidai, išraižyti įgudusio skulptoriaus rankų, suolai - dar kvepiantys staklėmis ir žibintai - tarsi skraidančios lėkštės, pakibusios virš bėgančių takelių. Įsitaisau po ąžuolu, pačiam kampe, čia žibintų

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau