Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

MIEGANTI SIELOS GALIA



Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus.
Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu.
Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti. 
Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidinis žinojimas pabudo. Giliai pasislėpusi, neišvystyta, pamiršta mano sielos galia, skatino mane nesąmoningai atlikti tam tikrus veiksmus, kurių reikšmės tuomet dar nežinojau. Intuityviai pajutau, kad mano kreipiniai Visatai niekur nedingsta. Ir visai nesvarbu linksmi jie ar niūrūs, turi tendenciją virsti realybe - kai aš aiškiai išreiškiu juos tinkamu tonu ir laiku. Gražuolis pilnas mėnulis įkyriai lindo pro miegamojo langą, žvaigždės nebyliai ragino išrašyti popieriuje tai, ko ilgėjosi ir troško širdis.
Ši akimirka man buvo ypatinga. Mano didybės tvirtovė griuvo, visažinis protas neįstengė sukurpti naujos svajonių gyvenimo formulės ir aš pirmą kart atidaviau savo likimą į Dieviškas Visatos rankas.
Užsisakiau ramybės, pilnatvės ir tikrumo. Savo vietos ten - kur pasijusčiau saugi ir savimi. Kur galėčiau pasislėpti ir būti - tiek kiek reikės. Ten, kur netrikdoma galėtų augti mano vidinė jėga ir kūrybos versmė. Meldžiau, kad mano gyvenimas įgautų prasmę, kad mano buvimas šioje Žemėje pasitarnautų kažkam, ko žodžiais išreikšti negaliu. Naktibaldos mintys nesiliovė knibždėti iki paryčių, o vidinį skausmą nuramino tik brėkštanti ryto aušra.
Mano Dievas yra be galo geras. Ir dažnai jis išsireiškia per žmones. Jų darbus bei veiksmus. Ir tai tiesiog puiku. Aš pagaliau turiu tai, ko taip troškau. Galimybę būti tyloj, savyje - tiek kiek reikės. Pajutau kaip veidą nevalingai užpildė dėkingumo šypsena. Tolumoje nuaidėjo senos bažnyčios varpai tarsi patvirtindami mano mintis.
Lėtai atsisėdau ir apžvelgiau didingą ramybės erdvę. Pilkas mūrinis namelis saugo jaukius vaikystės prisiminimus. Didžiulis kiemas - paskendęs senų medžių draugijoje, tvenkinys - tankiai apaugęs meldais, apdainuotas darnaus varlių choro, gėlių tvarkingos eilės - visu savo grožiu išsiliejusios pakraščiais, varteliai – išraižyti laiko raštais, primena dienas, kai pasirėmusi ant jų, laukdavau sugrįžtančio senelio. Kreivos supynės - kuriose praleidau daugybę vasarų. Čia nuo mažų dienų jaučiausi saugi. Labai senai čia sukūriau pirmą savo kūrinį. Tokį naivų, tačiau tuo pat metu tokį tikrą ir nekaltai jausmingą.
Lėtai pakilau ir įkvėpiau vakarinės tylos. Senas katinas prie durų vangiai kilstelėjo uodegą. Mums pavesta saugoti šį užmirštą rojų ir duota privilegija mėgautis penkiomis žvaigždutėmis, kurias sukūrė gamta. ,,Ačiū tau, senele. Tu pažinojai ir pažįsti mane taip gerai, kaip aš pati savęs dar nepažįstu.‘‘- dėkoju mintyse savo didžiajai gyvenimo Šviesai, palikusiai kūną Žemėje ir iškeliavusiai patirti Būtį naujai.
Atsargiai įžengiau vidun, kur kvepia senais prisiminimais ir džiovintomis vaistinėmis žolelėmis. Senelės siuvinėti patalai išdidžiai pūpso jaukioje prieblandoje. Iki skausmo pažystami namai, kuriuos pamiršusi leidausi vytis ambicingų planų, o vaikystės svajonė liko tarp šių sienų.
Užplikiau puodelį arbatos, vakarienei skirta duona, lūkuriuoja lėkštėje ant senelio sumeistrauto ąžuolinio stalo. Uždegu sukrypusią žvakę, susirangiau girgždančiame supamajame krėsle priešais langą, o širdį užliejo aiškus jausmas, kad esu ten, kur kampuose slepiasi ramybė ir tikrumas. Aš pagaliau namie. Ir čia pasiliksiu.







Komentarai

Rašyti komentarą

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m