Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

MIEGANTI SIELOS GALIA



Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus.
Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu.
Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti. 
Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidinis žinojimas pabudo. Giliai pasislėpusi, neišvystyta, pamiršta mano sielos galia, skatino mane nesąmoningai atlikti tam tikrus veiksmus, kurių reikšmės tuomet dar nežinojau. Intuityviai pajutau, kad mano kreipiniai Visatai niekur nedingsta. Ir visai nesvarbu linksmi jie ar niūrūs, turi tendenciją virsti realybe - kai aš aiškiai išreiškiu juos tinkamu tonu ir laiku. Gražuolis pilnas mėnulis įkyriai lindo pro miegamojo langą, žvaigždės nebyliai ragino išrašyti popieriuje tai, ko ilgėjosi ir troško širdis.
Ši akimirka man buvo ypatinga. Mano didybės tvirtovė griuvo, visažinis protas neįstengė sukurpti naujos svajonių gyvenimo formulės ir aš pirmą kart atidaviau savo likimą į Dieviškas Visatos rankas.
Užsisakiau ramybės, pilnatvės ir tikrumo. Savo vietos ten - kur pasijusčiau saugi ir savimi. Kur galėčiau pasislėpti ir būti - tiek kiek reikės. Ten, kur netrikdoma galėtų augti mano vidinė jėga ir kūrybos versmė. Meldžiau, kad mano gyvenimas įgautų prasmę, kad mano buvimas šioje Žemėje pasitarnautų kažkam, ko žodžiais išreikšti negaliu. Naktibaldos mintys nesiliovė knibždėti iki paryčių, o vidinį skausmą nuramino tik brėkštanti ryto aušra.
Mano Dievas yra be galo geras. Ir dažnai jis išsireiškia per žmones. Jų darbus bei veiksmus. Ir tai tiesiog puiku. Aš pagaliau turiu tai, ko taip troškau. Galimybę būti tyloj, savyje - tiek kiek reikės. Pajutau kaip veidą nevalingai užpildė dėkingumo šypsena. Tolumoje nuaidėjo senos bažnyčios varpai tarsi patvirtindami mano mintis.
Lėtai atsisėdau ir apžvelgiau didingą ramybės erdvę. Pilkas mūrinis namelis saugo jaukius vaikystės prisiminimus. Didžiulis kiemas - paskendęs senų medžių draugijoje, tvenkinys - tankiai apaugęs meldais, apdainuotas darnaus varlių choro, gėlių tvarkingos eilės - visu savo grožiu išsiliejusios pakraščiais, varteliai – išraižyti laiko raštais, primena dienas, kai pasirėmusi ant jų, laukdavau sugrįžtančio senelio. Kreivos supynės - kuriose praleidau daugybę vasarų. Čia nuo mažų dienų jaučiausi saugi. Labai senai čia sukūriau pirmą savo kūrinį. Tokį naivų, tačiau tuo pat metu tokį tikrą ir nekaltai jausmingą.
Lėtai pakilau ir įkvėpiau vakarinės tylos. Senas katinas prie durų vangiai kilstelėjo uodegą. Mums pavesta saugoti šį užmirštą rojų ir duota privilegija mėgautis penkiomis žvaigždutėmis, kurias sukūrė gamta. ,,Ačiū tau, senele. Tu pažinojai ir pažįsti mane taip gerai, kaip aš pati savęs dar nepažįstu.‘‘- dėkoju mintyse savo didžiajai gyvenimo Šviesai, palikusiai kūną Žemėje ir iškeliavusiai patirti Būtį naujai.
Atsargiai įžengiau vidun, kur kvepia senais prisiminimais ir džiovintomis vaistinėmis žolelėmis. Senelės siuvinėti patalai išdidžiai pūpso jaukioje prieblandoje. Iki skausmo pažystami namai, kuriuos pamiršusi leidausi vytis ambicingų planų, o vaikystės svajonė liko tarp šių sienų.
Užplikiau puodelį arbatos, vakarienei skirta duona, lūkuriuoja lėkštėje ant senelio sumeistrauto ąžuolinio stalo. Uždegu sukrypusią žvakę, susirangiau girgždančiame supamajame krėsle priešais langą, o širdį užliejo aiškus jausmas, kad esu ten, kur kampuose slepiasi ramybė ir tikrumas. Aš pagaliau namie. Ir čia pasiliksiu.







Komentarai

Rašyti komentarą

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios   liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti   puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda