SIELOS ĮKVĖPTA

Aš dievinu naktį. Nuo tos akimirkos kai atsimenu save, mane nuolat vilioja sapnai. Aš atsimenu save nuo tos dienos, kai mano mylimas katinas paliko savo baltą, minkštą kūnelį ir iškeliavo į katinų rojų. Tai nutiko kai man buvo vienuolika. Aš radau jį tysantį vidurį dulkėtos gatvės ir tą akimirką supratau, kad praradau amžiams. Plunksnelė buvo ne tik katinas, bet ir geriausias mano draugas. Man visuomet atrodė, kad ji supranta ir žino viską. Apie gyvenimą, apie tai kas tikra ir apie mane pačią. Apimta nevilties, pasileidau laukais kuo toliau nuo tos siaubingos vietos, atėmusios draugą. Nejučia atsidūrusi žaliuojančioje pievoje atokiai nuo žmonių šurmulio, aš kritau į žalią patalą ir raudojau tol, kol pritrūkau oro. Pamaniusi, kad dūstu skausme, panūdau kvėpuoti pilna krūtine. Taip tankiai ir giliai, kaip dar niekada nebuvo kvėpavusi. Nesustodama gėriau orą į save, kol pradėjo suktis galva. Ir tada nutiko kai kas keista. Pirštų galiukai ėmė dilgčioti, kaisti, o kūnu te

Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus. Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu. Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti.  Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidinis ži