Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

VIDINĖS TĖKMĖS ĮSIKLAUSIUSI




Aš per sena naktimis klausytis spengiančių signalų, turiu per mažai kantrybės laukti kol liausis ūžusios gatvės, bet per jauna leisti dienas ant išmetamųjų dujų debesų.
Ir pats tas amžius naujiems atradimams bei nuotykiams.
Ne veltui šioje būtyje mano vardas – Patyrimų Dvasia.
Atklydau čia iš šurmuliuojančio didmiesčio ieškodama ramybės. Buvau pavargusi nuo ten tvyrančios skubos ir nerimo.
Pabodo sukiotis tarp būtybių autopilotu lekiančių savo tuneliais neturinčiais spalvų.
Norėjau rasti vietą, kur laikas teka lėčiau, o žmonės gyvena arčiau dangaus ir žemės. Kur galėčiau netrikdoma pasinerti į akimirką, kuri yra DABAR.
Taigi, skridau virš vingiuojančio kelio, apkaišyto senais medžiais. Srautu tekėjo automobilių virtinės. Grožėjausi vešlia lapija ir mėgavausi vėjo gūsiais sparnuose.
Nesitikėjau už posūkio išvysti nieko ypatingo, tiesiog leidausi nešama VIDINĖS TĖKMĖS, kuri neklysta.
Niekada nepamiršiu to pirmo karto kai prieš akis pakalnėn nutįso kelias žemyn ir atsivėrė stulbinanti panorama - tarsi Dievo delnams atsivėrus.
Išvydau žmogaus darbo ir gamtos kūrybos vientisumą:
Tolumoj smailomis viršūnėmis žaliuojantis miškas remia padangę, o namų stogai ritmingai tai atkartoja.
Pakraščiais nusidriekusi upė, pakrantėse sutupdyti jaukūs namukai. Upės salose pulkai paukščių suka ratus.
Išpuoselėtos gatvės išdabintos gėlynais, parkai iššukuoti rūpestingų rankų, o takai papuošti žibintų karoliais. Greičiausiai čionykščiams šis reginys toks įprastas, kad net nepastebi, o man rodėsi kad matau puikiai nutapytą paveikslą.
Iš karto supratau, kad čia bus mano namai.
Norėjosi pailsėti po kelionės, be to jau seniai laikas surasti drevę, kuri nuo šiolei bus mano.
Pastebėjau snaudžiantį seną parką ir pajutau jo galingą sielą vos nutūpusi ant ąžuolo šakos.
Tada įsitaisiau patogiai ir įsiklausiau ką šneka senojo parko išmintis:
Pasirodo – labai senai čia stūksojo dvaras ir parkas priklausė kilmingiems šeimininkams. Senoliai dar mena kaip buvo pasodinti pirmieji ąžuolai. Dabar šie medžiai skaičiuoja savo aštuoniasdešimtmetį.
Paskui atėjo laikmetis, kai žmonėms parūpo statyti fabrikus, vėliau prekybos centrus, o puoselėti gamtos paveldą pasidarė nereikšminga. Parkas pažliugo purvu, apsiklojo senomis šakomis, nevalytomis kemsynėmis.
Ne vieną dešimtį metų parkas laukė, kol žmogus atsigręš į jį ir pamatys, kokia didinga praeitis ir galima ateitis slepiasi po samanų paklodėm ir kerpėtose medžių šakose.
Šiemet žmogus iš naujo pamilo šį parką ir pakvietė jį kartu kurti gamtos paveldą vaikams ir vaikaičiams.
Senieji medžiai, nepaliesti pjūklo, didžiuojasi kaimynyste su puikiais suolais. Apžvalgos aikštelė upės vingio linkui, mediniai laiptai vedantys pas legendomis apipintą šaltinį, pasiruošę nuvesti gilios praeities takais.
Centre puikuojasi vaikų žaidimų aikštelė – sūpuoklės, karstynės sulaukė savo lankytojų dar nepasibaigus paskutiniams darbams. Drožinėtos skulptūros, čiauškančio šaltinio šlaitai išgrįsti rieduliais liudija žmogaus ir gamtos bendrų darbų darną.
Kairiame užantyje telkšo kūdra su pulkeliu ančių, o krioklys kaskadomis drąsiai šoka upėn.

Vakarais čia įsižiebia tuzinas šviesos karių. Aukštai tarp medžių žalumos sužibusios šviesos iš tolo kviečia pasinerti į jaukią vakaro tylą.
Maloniai jutau, kad žmogaus ranka ne visada yra griaunanti. Kartais ji, susivienijusi su gamta, kuria darnią žalią simfoniją, kuri skambės ne vienerius metus vaikams ir anūkams. Ir net dabartinėms kartoms išėjus amžinybės takais, senasis parkas išliks neatkartojamu paveldu.
Senolis ąžuolas maloniai man pasiūlė apsistoti jo drevėje.
Kas vakarą grožiuosi saulėlydžio raudoniu mirkstančiu upės vandenyje.
Brėkštant - klausiausi klegančio paukščių parlamento.
O dieną glostau žalią ančių aksomą.
Aš radau vietą, kur žmonės pakelia galvas į dangų, paglosto akimis debesis, pauosto geltoną liepos pumpurą ir šypsosi savo mintims.
Aplink juos siūbuoja tikrumo ir vidinio džiaugsmo balionėliai.
Čia laikas teka lėčiau, o aš jaučiu kaip ,,DABAR“ sklando ore.
Gluosnyje supasi dienos ir naktys, o aš dėkojau savo VIDINEI TĖKMEI, kuri atvedė mane į vietą, kurią amžinai noriu vadinti savo namais.
Laikas tarp dangaus ir žemės. DABAR.

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios   liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti   puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda