VIDINĖS TĖKMĖS ĮSIKLAUSIUSI

Aš per sena naktimis klausytis spengiančių signalų, turiu per mažai kantrybės laukti kol liausis ūžusios gatvės, bet per jauna leisti dienas ant išmetamųjų dujų debesų.

Ir pats tas amžius naujiems atradimams bei nuotykiams.
Ne veltui šioje būtyje mano vardas – Patyrimų Dvasia.

Atklydau čia iš šurmuliuojančio didmiesčio ieškodama ramybės. Buvau pavargusi nuo ten tvyrančios skubos ir nerimo.
Pabodo sukiotis tarp būtybių autopilotu lekiančių savo tuneliais neturinčiais spalvų.
Norėjau rasti vietą, kur laikas teka lėčiau, o žmonės gyvena arčiau dangaus ir žemės. Kur galėčiau netrikdoma pasinerti į akimirką, kuri yra DABAR.

Taigi, skridau virš vingiuojančio kelio, apkaišyto senais medžiais. Srautu tekėjo automobilių virtinės. Grožėjausi vešlia lapija ir mėgavausi vėjo gūsiais sparnuose.

Nesitikėjau už posūkio išvysti nieko ypatingo, tiesiog leidausi nešama VIDINĖS TĖKMĖS, kuri neklysta.

Niekada nepamiršiu to pirmo karto kai prieš akis pakalnėn nutįso kelias žemyn ir atsivėrė stulbinanti panorama - tarsi Dievo delnams atsivėrus.

Išvydau žmogaus darbo ir gamtos kūrybos vientisumą:

Tolumoj smailomis viršūnėmis žaliuojantis miškas remia padangę, o namų stogai ritmingai tai atkartoja.
Pakraščiais nusidriekusi upė, pakrantėse sutupdyti jaukūs namukai. Upės salose pulkai paukščių suka ratus. Išpuoselėtos gatvės išdabintos gėlynais, parkai iššukuoti rūpestingų rankų, o takai papuošti žibintų karoliais. Greičiausiai čionykščiams šis reginys toks įprastas, kad net nepastebi, o man rodėsi kad matau puikiai nutapytą paveikslą.

Iš karto supratau, kad čia bus mano namai.

Norėjosi pailsėti po kelionės, be to jau seniai laikas surasti drevę, kuri nuo šiolei bus mano.

Pastebėjau snaudžiantį seną parką ir pajutau jo galingą sielą vos nutūpusi ant ąžuolo šakos.
Tada įsitaisiau patogiai ir įsiklausiau ką šneka senojo parko išmintis:
Pasirodo – labai senai čia stūksojo dvaras ir parkas priklausė kilmingiems šeimininkams. Senoliai dar mena kaip buvo pasodinti pirmieji ąžuolai. Dabar šie medžiai skaičiuoja savo aštuoniasdešimtmetį.

Paskui atėjo laikmetis, kai žmonėms parūpo statyti fabrikus, vėliau prekybos centrus, o puoselėti gamtos paveldą pasidarė nereikšminga. Parkas pažliugo purvu, apsiklojo senomis šakomis, nevalytomis kemsynėmis.

Ne vieną dešimtį metų parkas laukė, kol žmogus atsigręš į jį ir pamatys, kokia didinga praeitis ir galima ateitis slepiasi po samanų paklodėm ir kerpėtose medžių šakose.

Šiemet žmogus iš naujo pamilo šį parką ir pakvietė jį kartu kurti gamtos paveldą vaikams ir vaikaičiams.

Senieji medžiai, nepaliesti pjūklo, didžiuojasi kaimynyste su puikiais suolais. Apžvalgos aikštelė upės vingio linkui, mediniai laiptai vedantys pas legendomis apipintą šaltinį, pasiruošę nuvesti gilios praeities takais.

Centre puikuojasi vaikų žaidimų aikštelė – sūpuoklės, karstynės sulaukė savo lankytojų dar nepasibaigus paskutiniams darbams. Drožinėtos skulptūros, čiauškančio šaltinio šlaitai išgrįsti rieduliais liudija žmogaus ir gamtos bendrų darbų darną.
Kairiame užantyje telkšo kūdra su pulkeliu ančių, o krioklys kaskadomis drąsiai šoka upėn.

Vakarais čia įsižiebia tuzinas šviesos karių. Aukštai tarp medžių žalumos sužibusios šviesos iš tolo kviečia pasinerti į jaukią vakaro tylą.

Maloniai jutau, kad žmogaus ranka ne visada yra griaunanti. Kartais ji, susivienijusi su gamta, kuria darnią žalią simfoniją, kuri skambės ne vienerius metus vaikams ir anūkams. Ir net dabartinėms kartoms išėjus amžinybės takais, senasis parkas išliks neatkartojamu paveldu.

Senolis ąžuolas maloniai man pasiūlė apsistoti jo drevėje.

Kas vakarą grožiuosi saulėlydžio raudoniu mirkstančiu upės vandenyje.
Brėkštant - klausiausi klegančio paukščių parlamento.
O dieną glostau žalią ančių aksomą.

Aš radau vietą, kur žmonės pakelia galvas į dangų, paglosto akimis debesis, pauosto geltoną liepos pumpurą ir šypsosi savo mintims.
Aplink juos siūbuoja tikrumo ir vidinio džiaugsmo balionėliai.

Čia laikas teka lėčiau, o aš jaučiu kaip ,,DABAR“ sklando ore.

Gluosnyje supasi dienos ir naktys, o aš dėkojau savo VIDINEI TĖKMEI, kuri atvedė mane į vietą, kurią amžinai noriu vadinti savo namais.

Laikas tarp dangaus ir žemės. DABAR.