Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

VIDINĖS TĖKMĖS ĮSIKLAUSIUSI




Aš per sena naktimis klausytis spengiančių signalų, turiu per mažai kantrybės laukti kol liausis ūžusios gatvės, bet per jauna leisti dienas ant išmetamųjų dujų debesų.
Ir pats tas amžius naujiems atradimams bei nuotykiams.
Ne veltui šioje būtyje mano vardas – Patyrimų Dvasia.
Atklydau čia iš šurmuliuojančio didmiesčio ieškodama ramybės. Buvau pavargusi nuo ten tvyrančios skubos ir nerimo.
Pabodo sukiotis tarp būtybių autopilotu lekiančių savo tuneliais neturinčiais spalvų.
Norėjau rasti vietą, kur laikas teka lėčiau, o žmonės gyvena arčiau dangaus ir žemės. Kur galėčiau netrikdoma pasinerti į akimirką, kuri yra DABAR.
Taigi, skridau virš vingiuojančio kelio, apkaišyto senais medžiais. Srautu tekėjo automobilių virtinės. Grožėjausi vešlia lapija ir mėgavausi vėjo gūsiais sparnuose.
Nesitikėjau už posūkio išvysti nieko ypatingo, tiesiog leidausi nešama VIDINĖS TĖKMĖS, kuri neklysta.
Niekada nepamiršiu to pirmo karto kai prieš akis pakalnėn nutįso kelias žemyn ir atsivėrė stulbinanti panorama - tarsi Dievo delnams atsivėrus.
Išvydau žmogaus darbo ir gamtos kūrybos vientisumą:
Tolumoj smailomis viršūnėmis žaliuojantis miškas remia padangę, o namų stogai ritmingai tai atkartoja.
Pakraščiais nusidriekusi upė, pakrantėse sutupdyti jaukūs namukai. Upės salose pulkai paukščių suka ratus.
Išpuoselėtos gatvės išdabintos gėlynais, parkai iššukuoti rūpestingų rankų, o takai papuošti žibintų karoliais. Greičiausiai čionykščiams šis reginys toks įprastas, kad net nepastebi, o man rodėsi kad matau puikiai nutapytą paveikslą.
Iš karto supratau, kad čia bus mano namai.
Norėjosi pailsėti po kelionės, be to jau seniai laikas surasti drevę, kuri nuo šiolei bus mano.
Pastebėjau snaudžiantį seną parką ir pajutau jo galingą sielą vos nutūpusi ant ąžuolo šakos.
Tada įsitaisiau patogiai ir įsiklausiau ką šneka senojo parko išmintis:
Pasirodo – labai senai čia stūksojo dvaras ir parkas priklausė kilmingiems šeimininkams. Senoliai dar mena kaip buvo pasodinti pirmieji ąžuolai. Dabar šie medžiai skaičiuoja savo aštuoniasdešimtmetį.
Paskui atėjo laikmetis, kai žmonėms parūpo statyti fabrikus, vėliau prekybos centrus, o puoselėti gamtos paveldą pasidarė nereikšminga. Parkas pažliugo purvu, apsiklojo senomis šakomis, nevalytomis kemsynėmis.
Ne vieną dešimtį metų parkas laukė, kol žmogus atsigręš į jį ir pamatys, kokia didinga praeitis ir galima ateitis slepiasi po samanų paklodėm ir kerpėtose medžių šakose.
Šiemet žmogus iš naujo pamilo šį parką ir pakvietė jį kartu kurti gamtos paveldą vaikams ir vaikaičiams.
Senieji medžiai, nepaliesti pjūklo, didžiuojasi kaimynyste su puikiais suolais. Apžvalgos aikštelė upės vingio linkui, mediniai laiptai vedantys pas legendomis apipintą šaltinį, pasiruošę nuvesti gilios praeities takais.
Centre puikuojasi vaikų žaidimų aikštelė – sūpuoklės, karstynės sulaukė savo lankytojų dar nepasibaigus paskutiniams darbams. Drožinėtos skulptūros, čiauškančio šaltinio šlaitai išgrįsti rieduliais liudija žmogaus ir gamtos bendrų darbų darną.
Kairiame užantyje telkšo kūdra su pulkeliu ančių, o krioklys kaskadomis drąsiai šoka upėn.

Vakarais čia įsižiebia tuzinas šviesos karių. Aukštai tarp medžių žalumos sužibusios šviesos iš tolo kviečia pasinerti į jaukią vakaro tylą.
Maloniai jutau, kad žmogaus ranka ne visada yra griaunanti. Kartais ji, susivienijusi su gamta, kuria darnią žalią simfoniją, kuri skambės ne vienerius metus vaikams ir anūkams. Ir net dabartinėms kartoms išėjus amžinybės takais, senasis parkas išliks neatkartojamu paveldu.
Senolis ąžuolas maloniai man pasiūlė apsistoti jo drevėje.
Kas vakarą grožiuosi saulėlydžio raudoniu mirkstančiu upės vandenyje.
Brėkštant - klausiausi klegančio paukščių parlamento.
O dieną glostau žalią ančių aksomą.
Aš radau vietą, kur žmonės pakelia galvas į dangų, paglosto akimis debesis, pauosto geltoną liepos pumpurą ir šypsosi savo mintims.
Aplink juos siūbuoja tikrumo ir vidinio džiaugsmo balionėliai.
Čia laikas teka lėčiau, o aš jaučiu kaip ,,DABAR“ sklando ore.
Gluosnyje supasi dienos ir naktys, o aš dėkojau savo VIDINEI TĖKMEI, kuri atvedė mane į vietą, kurią amžinai noriu vadinti savo namais.
Laikas tarp dangaus ir žemės. DABAR.

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m