Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo balandis 18, 2020

TŪKSTANTĮ TONŲ SVERIANTYS ŽODŽIAI

Lėktuvas oro uoste nusileido brėkštant. Kerė nežino, kodėl taip skuba, kodėl nelaukė patogaus reiso vidudienį, jai tiesiog labai reikėjo namo. Ji nebuvo čia, regis, visą amžinybę ir kai pagaliau apsisprendė sugrįžti visam laikui, tarytum nematomas sūkurys įsuko varginančios mintys -,,kad tik greičiau“. Kad tik greičiau apkabinti mamą, pauostyti žilą tėčio barzdą kvepiančią cigarais, kad tik greičiau delnu prisiliesti prie savo išsiilgto kambario sienų. Ji, jau dabar visu kūnu jaučia kaip išsities mergaitiškoje, nėriniais išdabintoje lovoje ir jausis kalta, išdavusi, palikusi. Pliušinė meška, visą šį laiką sergėjusi Kerės tvirtovę, savo rudų sagų akutėmis patvirtins, kad ji išties labai kalta. Ir ne tik. Ji skubėjo ne tik į gimtus namus. Ji skubėjo pas JĮ. Dabar ji jau žino, kaip turėjo pasielgti anuomet. Ką turėjo jam pasakyti, kaip paaiškinti tai kas nutiko. Bet tuomet ji nemokėjo. Jautėsi kalta, nors tokia nebuvo. Ji tiesiog pabėgo. Būtų juokinga, jei nebūtų apmaudu

ADELĖ IR JOS ŽMOGUS ,,IŠ DIEVO''

Ji vardu Adelė – mano močiutė. Prieš du mėnesius atšventusi septyniasdešimt, tačiau  jėgos ir ,gyvybės‘ jai pavydžiu ne aš viena. Adelė nuolat stebina mane savo nepailstančiu troškimu sukurti kažką naujo ir begaliniu rūpesčiu kitais. Štai dabar ji mezga pirštines elgetai, kurį nuolat sutinka šalia kapinių. O praeitą savaitę – viena kovojo su sniego pusnimis visoje gatvėje. Mat - ,,labai jau gaila žiūrėti, kaip jaunos mamytės su savo mažyliais rytais sunkiai klampoja į vaikų darželį‘‘. Jeigu šiandieną kas manęs paprašytų identifikuoti patį ištvermingiausią žmogų, kuriam nusišvilpt į darbo sunkumą ar gyvenimo kliūtis – iškart pirštu besčiau į ją. Tačiau yra vienas dalykas, kuris klaustukais nuolat kirba mano galvoje. Ši tema mūsų šeimoje - paslėpta. Visi nusprendė, kad žiauru priminti močiutei Adelei tą laikotarpį, kuris it šešėlis temdė ne vienerius jos gyvenimo metus. Aš ir net pati mano mama, tik trupiniais gavome prie to prisiliesti. Tačiau, pastaruoju metu, jaučiu begal

VIDINĖS TĖKMĖS ĮSIKLAUSIUSI

Aš per sena naktimis klausytis spengiančių signalų, turiu per mažai kantrybės laukti kol liausis ūžusios gatvės, bet per jauna leisti dienas ant išmetamųjų dujų debesų. Ir pats tas amžius naujiems atradimams bei nuotykiams. Ne veltui šioje būtyje mano vardas – Patyrimų Dvasia. Atklydau čia iš šurmuliuojančio didmiesčio ieškodama ramybės. Buvau pavargusi nuo ten tvyrančios skubos ir nerimo. Pabodo sukiotis tarp būtybių autopilotu lekiančių savo tuneliais neturinčiais spalvų. Norėjau rasti vietą, kur laikas teka lėčiau, o žmonės gyvena arčiau dangaus ir žemės. Kur galėčiau netrikdoma pasinerti į akimirką, kuri yra DABAR. Taigi, skridau virš vingiuojančio kelio, apkaišyto senais medžiais. Srautu tekėjo automobilių virtinės. Grožėjausi vešlia lapija ir mėgavausi vėjo gūsiais sparnuose. Nesitikėjau už posūkio išvysti nieko ypatingo, tiesiog leidausi nešama VIDINĖS TĖKMĖS, kuri neklysta. Niekada nepamiršiu to pirmo karto kai prieš akis pakalnėn nutįso kelias ž