Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

MINČIŲ LENTYNOS



Už nugaros užsitrenkia durys. Panyru į sunkią, drėgną vakaro tylą.
,,Trakšt'' - atsisveikina spyna.
Užsimaukšlinu striukės gobtuvą - mintys galvoje neišsibarstys.
Ėjimas surikiuos jas į lentynas.
Susuksiu jas į spalvotus Tikėjimo, Priėmimo ir Palaimingos Būties popierėlius ir tvarkingai sudėsiu vieną ant kitos. Viršuje bus pačios ryškiausios.
Jaučiu man ant pakaušio raminantį mėnulio delną.
Nuosprendis vasaros pabaigai - vėjas nurengė medžius, suguldė žolę žiemos miegui. Tyliai vaitoja susivėlęs gluosnis prie tvenkinio, krebžda po kojomis trupančios šakos.
O žibintams vakare linksma. Jie žiburiais atliepia senų namų ,,akis''. Žiūri vieni į kitus ir dalijasi mirksniais.
Pamatuoju akimis griovį virš upelio.
Op - ir aš jau parke.
Na, sveiki mediniai veidai, išraižyti įgudusio skulptoriaus rankų, suolai - dar kvepiantys staklėmis ir žibintai - tarsi skraidančios lėkštės, pakibusios virš bėgančių takelių.
Įsitaisau po ąžuolu, pačiam kampe, čia žibintų ,,šypsniai'' nepasiekia. Iš čia - kaip ant stiklo išsitiesusi gatvė.
Tamsiuose namų ,,veiduose'' įsižiebė svetimi gyvenimai.
Kiekvieno jų šviesa jaučiasi kitaip.
Todėl jie turi skirtingus vardus:

Vienatvės langas - senas ir susiraukšlėjęs, susiliejęs su foteliu į vientisą kalnagūbrį. Nematančiomis akimis paroje skaičiuoja minutes. Jis stinguly nuo tada kai atėjau. Ir vakar nejudėjo.
Rūpestis - maišo šaukštu dubenį. Prijuostė raudonais langeliais primena Kalėdas. Ranka pastumia maištaujančią garbaną nuo šlapios kaktos, patikrina laikrodį palubėj ir be gailesčio šluoste trina stalą. Kažkas vėluoja sugrįžti į kepsniu kvepiantį glėbį.
Pasidavimo langą stebėti sunku. Jis myli savo rankoje šylantį stiklą. Patikrina lūpomis, susiraukia. Aptingę akys prisiglaudžia prie seno nuotraukos rėmelio. Nusvirusi ranka nervingai trūkčioja pakarta ant fotelio krašto. Kas vakarą taip.
Patyliukais užuolaidas užtraukia Geismo langas. Šmėsteli šilkinė pižama, dzingteli moteriškas juokas ir vyriška ranka paspaudžia jungiklį.
Džiaugsmas lange straksi it mažas žaisliukas. Dvi plonos kasytės, tarsi vėjo virvelės - kadaruoja aukštyn, žemyn pagal begarsę melodiją. Rankoje tabaluoja pliušinė meška. Štai ir atsakymas.
Draugystės lange - dalijasi. Sulaužo šokoladą, pripildo puodelius garuojančio skysčio. Žiūri į akis ir pasidalina po šypseną. Po lygiai nuoširdumo kiekvienam.
Švyti šiluma Bendrystės langas. Klega balsai, jauni ir seni, susipynę į ilgą pokalbių pynę. Palikę už durų nuovargį, negandas, atiduoda save, laimingi šildosi.
Giliai įkvepiu jausmų. Patikrinu minčių ,,lentynas''. Surikiuotos taip, kaip reikia - pačiame viršuje švyti paauksuotas Bendrystės ,,popierėlis''.
Paplekšnoju ant pakaušio budintį mėnulio delną ir traukiu namo.
Pasiilgau savų langų.
Prie durų pasitinka ištikimos šlepetės. Uždegu languose Laukimą.
Perlaužiu per pus paskutinį saldainį ir pusę jo saugiai paslepiu stalčiuje.
Tam, kuris atsargiai apkabins šiąnakt sugrįžęs.
O rytoj vakare mano languose įsižiebs Laimė.    

                                                                                                                                

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m