Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

MINČIŲ LENTYNOS



Už nugaros užsitrenkia durys. Panyru į sunkią, drėgną vakaro tylą.
,,Trakšt'' - atsisveikina spyna.
Užsimaukšlinu striukės gobtuvą - mintys galvoje neišsibarstys.
Ėjimas surikiuos jas į lentynas.
Susuksiu jas į spalvotus Tikėjimo, Priėmimo ir Palaimingos Būties popierėlius ir tvarkingai sudėsiu vieną ant kitos. Viršuje bus pačios ryškiausios.
Jaučiu man ant pakaušio raminantį mėnulio delną.
Nuosprendis vasaros pabaigai - vėjas nurengė medžius, suguldė žolę žiemos miegui. Tyliai vaitoja susivėlęs gluosnis prie tvenkinio, krebžda po kojomis trupančios šakos.
O žibintams vakare linksma. Jie žiburiais atliepia senų namų ,,akis''. Žiūri vieni į kitus ir dalijasi mirksniais.
Pamatuoju akimis griovį virš upelio.
Op - ir aš jau parke.
Na, sveiki mediniai veidai, išraižyti įgudusio skulptoriaus rankų, suolai - dar kvepiantys staklėmis ir žibintai - tarsi skraidančios lėkštės, pakibusios virš bėgančių takelių.
Įsitaisau po ąžuolu, pačiam kampe, čia žibintų ,,šypsniai'' nepasiekia. Iš čia - kaip ant stiklo išsitiesusi gatvė.
Tamsiuose namų ,,veiduose'' įsižiebė svetimi gyvenimai.
Kiekvieno jų šviesa jaučiasi kitaip.
Todėl jie turi skirtingus vardus:

Vienatvės langas - senas ir susiraukšlėjęs, susiliejęs su foteliu į vientisą kalnagūbrį. Nematančiomis akimis paroje skaičiuoja minutes. Jis stinguly nuo tada kai atėjau. Ir vakar nejudėjo.
Rūpestis - maišo šaukštu dubenį. Prijuostė raudonais langeliais primena Kalėdas. Ranka pastumia maištaujančią garbaną nuo šlapios kaktos, patikrina laikrodį palubėj ir be gailesčio šluoste trina stalą. Kažkas vėluoja sugrįžti į kepsniu kvepiantį glėbį.
Pasidavimo langą stebėti sunku. Jis myli savo rankoje šylantį stiklą. Patikrina lūpomis, susiraukia. Aptingę akys prisiglaudžia prie seno nuotraukos rėmelio. Nusvirusi ranka nervingai trūkčioja pakarta ant fotelio krašto. Kas vakarą taip.
Patyliukais užuolaidas užtraukia Geismo langas. Šmėsteli šilkinė pižama, dzingteli moteriškas juokas ir vyriška ranka paspaudžia jungiklį.
Džiaugsmas lange straksi it mažas žaisliukas. Dvi plonos kasytės, tarsi vėjo virvelės - kadaruoja aukštyn, žemyn pagal begarsę melodiją. Rankoje tabaluoja pliušinė meška. Štai ir atsakymas.
Draugystės lange - dalijasi. Sulaužo šokoladą, pripildo puodelius garuojančio skysčio. Žiūri į akis ir pasidalina po šypseną. Po lygiai nuoširdumo kiekvienam.
Švyti šiluma Bendrystės langas. Klega balsai, jauni ir seni, susipynę į ilgą pokalbių pynę. Palikę už durų nuovargį, negandas, atiduoda save, laimingi šildosi.
Giliai įkvepiu jausmų. Patikrinu minčių ,,lentynas''. Surikiuotos taip, kaip reikia - pačiame viršuje švyti paauksuotas Bendrystės ,,popierėlis''.
Paplekšnoju ant pakaušio budintį mėnulio delną ir traukiu namo.
Pasiilgau savų langų.
Prie durų pasitinka ištikimos šlepetės. Uždegu languose Laukimą.
Perlaužiu per pus paskutinį saldainį ir pusę jo saugiai paslepiu stalčiuje.
Tam, kuris atsargiai apkabins šiąnakt sugrįžęs.
O rytoj vakare mano languose įsižiebs Laimė.    

                                                                                                                                

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

ILGESIO SAITAI

Ši diena buvo beprotiškai ilga. Man darosi vis sunkiau susikaupti ties paprastais žemiškais rūpesčiais, tarsi per miglą girdžiu bendraamžių svaičiojimus, kvailus jaunatviškus rūpesčius. Mano mintys nuolat nuklysta į kitą pasaulį.  Ten sugrįžtu naktimis.   Šiandieną Evita šventė savo aštuonioliktą gimtadienį. Man ji atrodė tokia...stabili...Tvirtai stovinti ant savo aštuoniolikto ,,gyvenimo laiptelio‘‘. Tarsi gulbė suko ratus šokių aikštelėje, pasididžiuodama demonstravo naują prašmatnią suknelę, džiūgavo gavusi dovanų beverčius makiažo niekučius. Stebėjau ją ir nejučia pavydėjau šio normalumo. Aš – tarsi dagys po uodega sampratai, kaip turi elgtis ir jaustis aštuoniolikmečiai. Kartais atrodo, kad norėčiau būti tokia kaip jie – mano vienmečiai. Domėtis paprastais dalykais ir gyventi vieną gyvenimą. Be nukrypimų. Tada mano mintys ima ,,žmoniškėti‘‘, patiriu erzinančius įgeidžius, įsikimbu laikinų svajonių. Apmaunu save, kad tai tikra, reikalinga, amžina. Ar tikrai...? Gal... t

LAIMĖ VIENUOLIO CELĖJE

Dar visai neseniai, vos prieš metus, savaitgalį mielai būčiau leidusi prabangiame Spa, besimėgaudama visais jame teikiamais malonumais: plūduriuočiau chloru ,,kvepiančiame‘‘ baseine, prašmatnaus restorano padavėjas tyliai klaustų ar man nieko netrūksta. Mano staliukas būtinai stovėtų arti lango, primenančio akvariumą, pro kurį regėčiau ištaigingai išpuoselėtą dirbtinį parką. Vakare, išsidrėbusi milžiniškoje lovoje, žiaumočiau traškučius ir tuščiai spoksočiau į Oprą Vinfrei, įnirtingai mokančią žmoniją laimingo gyvenimo. Įsivaizduočiau, kad mano gyvenimas turi prasmę. Susigalvočiau kokia ji, o gal pirštai vangiai apčiuoptų ją ,,Cosmopolitan‘‘ žurnale. Kartais man pasisektų pajusti kruopelę pilnatvės ir aš, greičiausiai alkūnėmis skinčiausi kelią, kad tik ir vėl, nors trumpam ją surasčiau.  Gal būt, jausčiausi svarbi, būdama sėkmingo vyro žmona - pridėtinis puošybos elementas, naujutėliame Mercedes automobilyje, iki kol ,,nusidėvėčiau‘‘... Gal man viso to užtektų, jei laimės pardavėjas n