Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

MINČIŲ LENTYNOS



Už nugaros užsitrenkia durys. Panyru į sunkią, drėgną vakaro tylą.
,,Trakšt'' - atsisveikina spyna.
Užsimaukšlinu striukės gobtuvą - mintys galvoje neišsibarstys.
Ėjimas surikiuos jas į lentynas.
Susuksiu jas į spalvotus Tikėjimo, Priėmimo ir Palaimingos Būties popierėlius ir tvarkingai sudėsiu vieną ant kitos. Viršuje bus pačios ryškiausios.
Jaučiu man ant pakaušio raminantį mėnulio delną.
Nuosprendis vasaros pabaigai - vėjas nurengė medžius, suguldė žolę žiemos miegui. Tyliai vaitoja susivėlęs gluosnis prie tvenkinio, krebžda po kojomis trupančios šakos.
O žibintams vakare linksma. Jie žiburiais atliepia senų namų ,,akis''. Žiūri vieni į kitus ir dalijasi mirksniais.
Pamatuoju akimis griovį virš upelio.
Op - ir aš jau parke.
Na, sveiki mediniai veidai, išraižyti įgudusio skulptoriaus rankų, suolai - dar kvepiantys staklėmis ir žibintai - tarsi skraidančios lėkštės, pakibusios virš bėgančių takelių.
Įsitaisau po ąžuolu, pačiam kampe, čia žibintų ,,šypsniai'' nepasiekia. Iš čia - kaip ant stiklo išsitiesusi gatvė.
Tamsiuose namų ,,veiduose'' įsižiebė svetimi gyvenimai.
Kiekvieno jų šviesa jaučiasi kitaip.
Todėl jie turi skirtingus vardus:

Vienatvės langas - senas ir susiraukšlėjęs, susiliejęs su foteliu į vientisą kalnagūbrį. Nematančiomis akimis paroje skaičiuoja minutes. Jis stinguly nuo tada kai atėjau. Ir vakar nejudėjo.
Rūpestis - maišo šaukštu dubenį. Prijuostė raudonais langeliais primena Kalėdas. Ranka pastumia maištaujančią garbaną nuo šlapios kaktos, patikrina laikrodį palubėj ir be gailesčio šluoste trina stalą. Kažkas vėluoja sugrįžti į kepsniu kvepiantį glėbį.
Pasidavimo langą stebėti sunku. Jis myli savo rankoje šylantį stiklą. Patikrina lūpomis, susiraukia. Aptingę akys prisiglaudžia prie seno nuotraukos rėmelio. Nusvirusi ranka nervingai trūkčioja pakarta ant fotelio krašto. Kas vakarą taip.
Patyliukais užuolaidas užtraukia Geismo langas. Šmėsteli šilkinė pižama, dzingteli moteriškas juokas ir vyriška ranka paspaudžia jungiklį.
Džiaugsmas lange straksi it mažas žaisliukas. Dvi plonos kasytės, tarsi vėjo virvelės - kadaruoja aukštyn, žemyn pagal begarsę melodiją. Rankoje tabaluoja pliušinė meška. Štai ir atsakymas.
Draugystės lange - dalijasi. Sulaužo šokoladą, pripildo puodelius garuojančio skysčio. Žiūri į akis ir pasidalina po šypseną. Po lygiai nuoširdumo kiekvienam.
Švyti šiluma Bendrystės langas. Klega balsai, jauni ir seni, susipynę į ilgą pokalbių pynę. Palikę už durų nuovargį, negandas, atiduoda save, laimingi šildosi.
Giliai įkvepiu jausmų. Patikrinu minčių ,,lentynas''. Surikiuotos taip, kaip reikia - pačiame viršuje švyti paauksuotas Bendrystės ,,popierėlis''.
Paplekšnoju ant pakaušio budintį mėnulio delną ir traukiu namo.
Pasiilgau savų langų.
Prie durų pasitinka ištikimos šlepetės. Uždegu languose Laukimą.
Perlaužiu per pus paskutinį saldainį ir pusę jo saugiai paslepiu stalčiuje.
Tam, kuris atsargiai apkabins šiąnakt sugrįžęs.
O rytoj vakare mano languose įsižiebs Laimė.    

                                                                                                                                

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios   liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti   puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda