MINČIŲ LENTYNOS

Už nugaros užsitrenkia durys. Panyru į sunkią, drėgną vakaro tylą.

,,Trakšt'' - atsisveikina spyna.

Užsimaukšlinu striukės gobtuvą - mintys galvoje neišsibarstys.

Ėjimas surikiuos jas į lentynas.

Susuksiu jas į spalvotus Tikėjimo, Priėmimo ir Palaimingos Būties popierėlius ir tvarkingai sudėsiu vieną ant kitos. Viršuje bus pačios ryškiausios.

Jaučiu man ant pakaušio raminantį mėnulio delną.

Nuosprendis vasaros pabaigai - vėjas nurengė medžius, suguldė žolę žiemos miegui. Tyliai vaitoja susivėlęs gluosnis prie tvenkinio, krebžda po kojomis trupančios šakos.

O žibintams vakare linksma. Jie žiburiais atliepia senų namų ,,akis''. Žiūri vieni į kitus ir dalijasi mirksniais.

Pamatuoju akimis griovį virš upelio.

Op - ir aš jau parke.

Na, sveiki mediniai veidai, išraižyti įgudusio skulptoriaus rankų, suolai - dar kvepiantys staklėmis ir žibintai - tarsi skraidančios lėkštės, pakibusios virš bėgančių takelių.

Įsitaisau po ąžuolu, pačiam kampe, čia žibintų ,,šypsniai'' nepasiekia. Iš čia - kaip ant stiklo išsitiesusi gatvė.

Tamsiuose namų ,,veiduose'' įsižiebė svetimi gyvenimai.

Kiekvieno jų šviesa jaučiasi kitaip.

Todėl jie turi skirtingus vardus:

Vienatvės langas - senas ir susiraukšlėjęs, susiliejęs su foteliu į vientisą kalnagūbrį. Nematančiomis akimis paroje skaičiuoja minutes. Jis stinguly nuo tada kai atėjau. Ir vakar nejudėjo.

Rūpestis - maišo šaukštu dubenį. Prijuostė raudonais langeliais primena Kalėdas. Ranka pastumia maištaujančią garbaną nuo šlapios kaktos, patikrina laikrodį palubėj ir be gailesčio šluoste trina stalą. Kažkas vėluoja sugrįžti į kepsniu kvepiantį glėbį.

Pasidavimo langą stebėti sunku. Jis myli savo rankoje šylantį stiklą. Patikrina lūpomis, susiraukia. Aptingę akys prisiglaudžia prie seno nuotraukos rėmelio. Nusvirusi ranka nervingai trūkčioja pakarta ant fotelio krašto. Kas vakarą taip.

Patyliukais užuolaidas užtraukia Geismo langas. Šmėsteli šilkinė pižama, dzingteli moteriškas juokas ir vyriška ranka paspaudžia jungiklį.

Džiaugsmas lange straksi it mažas žaisliukas. Dvi plonos kasytės, tarsi vėjo virvelės - kadaruoja aukštyn, žemyn pagal begarsę melodiją. Rankoje tabaluoja pliušinė meška. Štai ir atsakymas.

Draugystės lange - dalijasi. Sulaužo šokoladą, pripildo puodelius garuojančio skysčio. Žiūri į akis ir pasidalina po šypseną. Po lygiai nuoširdumo kiekvienam.

Švyti šiluma Bendrystės langas. Klega balsai, jauni ir seni, susipynę į ilgą pokalbių pynę. Palikę už durų nuovargį, negandas, atiduoda save, laimingi šildosi.

Giliai įkvepiu jausmų. Patikrinu minčių ,,lentynas''. Surikiuotos taip, kaip reikia - pačiame viršuje švyti paauksuotas Bendrystės ,,popierėlis''.

Paplekšnoju ant pakaušio budintį mėnulio delną ir traukiu namo.

Pasiilgau savų langų.

Prie durų pasitinka ištikimos šlepetės. Uždegu languose Laukimą.

Perlaužiu per pus paskutinį saldainį ir pusę jo saugiai paslepiu stalčiuje.

Tam, kuris atsargiai apkabins šiąnakt sugrįžęs.

O rytoj vakare mano languose įsižiebs Laimė.