Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

(ese)...DĖL KO?



Mokykloje nemokė mylėti savęs. Anaiptol. Greičiausiai šis fenomenas buvo gretinamas su egoizmu.

Ir, štai, sulaukusi brandos, gyvenimo mokykloje aš sužinojau, kad negaliu nuoširdžiai mylėti kitų, prieš tai šio jausmo nepadovanojus sau.
Jei manai, kad šis atradimas man buvo paprastas, tai klysti. Aš nemokėjau sutalpinti į tą patį jausmų paveikslą – meilės sau ir rūpesčio kitais. Nemokėjau padalinti po lygiai skiltelėmis savęs ir kartu SAVĘS neišduoti.
Pasaulis sukasi beprotišku greičiu – savaitės virsta metais, paskui dešimtmečiais. Skriejame gyvenimo bėgiais siekdami tobulo išsipildymo. Pasirenkam kelius, kurie ne mūsų, o kitų svajonės. Išpildom lūkesčius, pateisinam viltis. Ne savo.
Taip siekiame būti priimti, kad nesustojame įsiklausyti, ko šaukiasi mūsų pačių troškulys, kame palaimos kibirkštimis išsipildo siela.
Žmogus, kuris meistriškai įvaldė šį meną, kartą paragino mane – BŪTI SĄŽININGAI PAČIAI SU SAVIMI.
Štai – lyg ir paprastas receptas.
,,O kuo čia dėta meilė sau? – paklausi.
Viskas paprasta. Tereikia klausti savęs nuolatos - ,,DĖL KO TAI DARAU?“.
Dėl ko stengiuosi, plėšausi, skubu, bėgu? Dėl ko sportuoju, gilinu žinias, dirbu iki išnaktų?

Esu sąžininga su savimi ir atsakau TAI SAU, kuri lūkuriuoja dėmesio. Nesumeluoto.
Tai, kam atiduodu savaites, o kartu dešimtmečius, iš tiesų mane skraidina gyvenimo bėgiais, ar velka kaip sunkų vagoną prikimštą anglių, pavadinimu ,,reikia“?
Ar laukiu patapštojimo per petį ir pavymui ištarto ,,ji pavaro“, o gal ,,taip daro visi“ ir aš privalau? Kaip dažnai sau leidžiu pasakyti ,,ne“, kai iš tiesų nenoriu, ar greičiau išstenu ,,gerai“ ir nuleidusi sparnus sliūkinu ,,atlikti pareigos“?
Meilė sau susideda iš – pabudimų ryte, kai pailsėjau, o ne kai reikia, šimto kavos puodelių ganant akis pavasario žalumoj, gražios suknelės, nuoširdžios šypsenos veidrodžiui ir žodžio ,,pavargau“, kai būtent jį jaučiu vidum.
Taigi, šiandien - aš išskleidžiu spartus ir jais apkabinu save, kaip apkabinčiau patį mylimiausią.
Ir jei vidinis kompasas jausmu man rodo Šiaurę, su pagarba ir MEILE SAU – ieškosiu aš Pietų.






Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios   liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti   puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda