Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

(ese)...DĖL KO?



Mokykloje nemokė mylėti savęs. Anaiptol. Greičiausiai šis fenomenas buvo gretinamas su egoizmu.

Ir, štai, sulaukusi brandos, gyvenimo mokykloje aš sužinojau, kad negaliu nuoširdžiai mylėti kitų, prieš tai šio jausmo nepadovanojus sau.
Jei manai, kad šis atradimas man buvo paprastas, tai klysti. Aš nemokėjau sutalpinti į tą patį jausmų paveikslą – meilės sau ir rūpesčio kitais. Nemokėjau padalinti po lygiai skiltelėmis savęs ir kartu SAVĘS neišduoti.
Pasaulis sukasi beprotišku greičiu – savaitės virsta metais, paskui dešimtmečiais. Skriejame gyvenimo bėgiais siekdami tobulo išsipildymo. Pasirenkam kelius, kurie ne mūsų, o kitų svajonės. Išpildom lūkesčius, pateisinam viltis. Ne savo.
Taip siekiame būti priimti, kad nesustojame įsiklausyti, ko šaukiasi mūsų pačių troškulys, kame palaimos kibirkštimis išsipildo siela.
Žmogus, kuris meistriškai įvaldė šį meną, kartą paragino mane – BŪTI SĄŽININGAI PAČIAI SU SAVIMI.
Štai – lyg ir paprastas receptas.
,,O kuo čia dėta meilė sau? – paklausi.
Viskas paprasta. Tereikia klausti savęs nuolatos - ,,DĖL KO TAI DARAU?“.
Dėl ko stengiuosi, plėšausi, skubu, bėgu? Dėl ko sportuoju, gilinu žinias, dirbu iki išnaktų?

Esu sąžininga su savimi ir atsakau TAI SAU, kuri lūkuriuoja dėmesio. Nesumeluoto.
Tai, kam atiduodu savaites, o kartu dešimtmečius, iš tiesų mane skraidina gyvenimo bėgiais, ar velka kaip sunkų vagoną prikimštą anglių, pavadinimu ,,reikia“?
Ar laukiu patapštojimo per petį ir pavymui ištarto ,,ji pavaro“, o gal ,,taip daro visi“ ir aš privalau? Kaip dažnai sau leidžiu pasakyti ,,ne“, kai iš tiesų nenoriu, ar greičiau išstenu ,,gerai“ ir nuleidusi sparnus sliūkinu ,,atlikti pareigos“?
Meilė sau susideda iš – pabudimų ryte, kai pailsėjau, o ne kai reikia, šimto kavos puodelių ganant akis pavasario žalumoj, gražios suknelės, nuoširdžios šypsenos veidrodžiui ir žodžio ,,pavargau“, kai būtent jį jaučiu vidum.
Taigi, šiandien - aš išskleidžiu spartus ir jais apkabinu save, kaip apkabinčiau patį mylimiausią.
Ir jei vidinis kompasas jausmu man rodo Šiaurę, su pagarba ir MEILE SAU – ieškosiu aš Pietų.






Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m