NOKAUTAS SAVIVERTEI

Aš eisiu tol kol nustosiu jausti!

Išvaikščiosiu visą šitą bjaurastį kurios esu pritvinkusi nuo pėdų iki pat ausų galiukų. Nevaidinsiu pati sau laimingos atostogaujančios blondinės, leisiu visoms raukšlėms veide šokti įniršį, rauksiu nosį nors atrodau bjauriai, keiksiuosi po nosimi kaip senas, storas fūristas. Nes taip dabar yra, taip jaučiuosi!

Pralaimėtas ,,žodžių mūšis“ su dukters tėvu, atginė mane į tą pačią vietą, kuria tąkart taip grožėjausi. 
Penkios minutės telefonu ir aš jau paguldyta daužau žemę, skamba nokauto dūžiai.

Jis geriau žino kas teisinga bręstančiai paauglei, juk aš - ,,neadekvati nušvitėlė kalbanti su kažkuo aukštybėse ir, neva, girdinti atsakymus“. Kaip galima man patikėti dukrą?!
Tiesa, visų atsakymų aš nežinau, bet daug dalykų leisčiau spręsti jai pačiai, jei tik mano leidimai kažką reikštų.
Krūtinę sopa nuo gilių oro gurkšnių ir nuo jausmo, kad negaliu nieko apversti, apsukti, atsukti.
Atleisk mažute, negaliu!
Suknelės kraštas užkliuvo už smėlyje kyšančios vėjo nugairintos šakos ir liko plevėsuoti it balta vėliava.
Chaaa! Taaaip, šiandien aš pasiduodu!
Čia aukštai, ant kopos viršūnės, prieš vėją stovėsiu tol kol kaip per rėtį, per skylėtą savivertę, ištekės nežinojimas, negalėjimas, nemokėjimas.
Smėlis po kojomis it cukrus. Tirpsta, tysta po įkaitusiomis pėdomis.
Žengiu kranto link akmenis skaičiuodama metais- vienas, du, trys, ketveri...
Alsuoju lėtomis jūros bangomis- vienas...,du....
Plaukuose rimsta vėjas. Nusileidžia ant pečių atsargiais prisilietimais. Suklumpu į šlapią krantą ,pirštus suleidžiu gilyn po bangomis, lyg ieškodama atsakymo. Pirštai suranda kažką, kas nepriklauso gamtai.
Dėžutė. Žali laiko raštai įspausti į žemės spalvos metalą. Tokia maža, lyg pamesta dantukų fėjos. Lyg šokolado gabalėlis mano delnuose.
Dabar aš- aukso ieškotojas tūkstantį metų siekęs savo tikslo ir tada, kai jau nebeturėjo vilties, staiga užčiuopęs aukso gyslą.
Paslaptis.
Kas viduj? Kokie atsakymai?
Ar noriu žinoti?
Ar dėžutė vis dar bus man tokia įdomi kai sužinosiu?
Kai visus ,,nežinojimus, nemokėjimus, negalėjimus" rasiu viduje vos tik atvėrus - paslaptis išsisklaidys...
Paskutinis saulės raudonis išskydo jūros horizonte. Žuvėdros gracingais piruetais pagerbia paskutinius dienos atodūsius.

Suspaudžiu delne savo gyvenimo dėžutę ir lengvu žingsniu drąsiai leidžiuosi PATIRTI PATI. 

Dar neatversiu. Gal vėliau, jei pavarksiu.
O dabar- tegul lieka paslaptis.