Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

NOKAUTAS SAVIVERTEI

Aš eisiu tol kol nustosiu jausti!
Išvaikščiosiu visą šitą bjaurastį kurios esu pritvinkusi nuo pėdų iki pat ausų galiukų. Nevaidinsiu pati sau laimingos atostogaujančios blondinės, leisiu visoms raukšlėms veide šokti įniršį, rauksiu nosį nors atrodau bjauriai, keiksiuosi po nosimi kaip senas, storas fūristas. Nes taip dabar yra, taip jaučiuosi!
Pralaimėtas ,,žodžių mūšis“ su dukters tėvu, atginė mane į tą pačią vietą, kuria tąkart taip grožėjausi. 
Penkios minutės telefonu ir aš jau paguldyta daužau žemę, skamba nokauto dūžiai.

Jis geriau žino kas teisinga bręstančiai paauglei, juk aš - ,,neadekvati nušvitėlė kalbanti su kažkuo aukštybėse ir, neva, girdinti atsakymus“. Kaip galima man patikėti dukrą?!
Tiesa, visų atsakymų aš nežinau, bet daug dalykų leisčiau spręsti jai pačiai, jei tik mano leidimai kažką reikštų.
Krūtinę sopa nuo gilių oro gurkšnių ir nuo jausmo, kad negaliu nieko apversti, apsukti, atsukti.
Atleisk mažute, negaliu!
Suknelės kraštas užkliuvo už smėlyje kyšančios vėjo nugairintos šakos ir liko plevėsuoti it balta vėliava.
Chaaa! Taaaip, šiandien aš pasiduodu!
Čia aukštai, ant kopos viršūnės, prieš vėją stovėsiu tol kol kaip per rėtį, per skylėtą savivertę, ištekės nežinojimas, negalėjimas, nemokėjimas.
Smėlis po kojomis it cukrus. Tirpsta, tysta po įkaitusiomis pėdomis.
Žengiu kranto link akmenis skaičiuodama metais- vienas, du, trys, ketveri...
Alsuoju lėtomis jūros bangomis- vienas...,du....

Plaukuose rimsta vėjas. Nusileidžia ant pečių atsargiais prisilietimais. Suklumpu į šlapią krantą ,pirštus suleidžiu gilyn po bangomis, lyg ieškodama atsakymo. Pirštai suranda kažką, kas nepriklauso gamtai.
Dėžutė. Žali laiko raštai įspausti į žemės spalvos metalą. Tokia maža, lyg pamesta dantukų fėjos. Lyg šokolado gabalėlis mano delnuose.
Dabar aš- aukso ieškotojas tūkstantį metų siekęs savo tikslo ir tada, kai jau nebeturėjo vilties, staiga užčiuopęs aukso gyslą.
Paslaptis.
Kas viduj? Kokie atsakymai?
Ar noriu žinoti?
Ar dėžutė vis dar bus man tokia įdomi kai sužinosiu?
Kai visus ,,nežinojimus, nemokėjimus, negalėjimus" rasiu viduje vos tik atvėrus - paslaptis išsisklaidys...
Paskutinis saulės raudonis išskydo jūros horizonte. Žuvėdros gracingais piruetais pagerbia paskutinius dienos atodūsius.


Suspaudžiu delne savo gyvenimo dėžutę ir lengvu žingsniu drąsiai leidžiuosi PATIRTI PATI. 

Dar neatversiu. Gal vėliau, jei pavarksiu.
O dabar- tegul lieka paslaptis.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios   liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti   puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda