Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

NOKAUTAS SAVIVERTEI

Aš eisiu tol kol nustosiu jausti!
Išvaikščiosiu visą šitą bjaurastį kurios esu pritvinkusi nuo pėdų iki pat ausų galiukų. Nevaidinsiu pati sau laimingos atostogaujančios blondinės, leisiu visoms raukšlėms veide šokti įniršį, rauksiu nosį nors atrodau bjauriai, keiksiuosi po nosimi kaip senas, storas fūristas. Nes taip dabar yra, taip jaučiuosi!
Pralaimėtas ,,žodžių mūšis“ su dukters tėvu, atginė mane į tą pačią vietą, kuria tąkart taip grožėjausi. 
Penkios minutės telefonu ir aš jau paguldyta daužau žemę, skamba nokauto dūžiai.

Jis geriau žino kas teisinga bręstančiai paauglei, juk aš - ,,neadekvati nušvitėlė kalbanti su kažkuo aukštybėse ir, neva, girdinti atsakymus“. Kaip galima man patikėti dukrą?!
Tiesa, visų atsakymų aš nežinau, bet daug dalykų leisčiau spręsti jai pačiai, jei tik mano leidimai kažką reikštų.
Krūtinę sopa nuo gilių oro gurkšnių ir nuo jausmo, kad negaliu nieko apversti, apsukti, atsukti.
Atleisk mažute, negaliu!
Suknelės kraštas užkliuvo už smėlyje kyšančios vėjo nugairintos šakos ir liko plevėsuoti it balta vėliava.
Chaaa! Taaaip, šiandien aš pasiduodu!
Čia aukštai, ant kopos viršūnės, prieš vėją stovėsiu tol kol kaip per rėtį, per skylėtą savivertę, ištekės nežinojimas, negalėjimas, nemokėjimas.
Smėlis po kojomis it cukrus. Tirpsta, tysta po įkaitusiomis pėdomis.
Žengiu kranto link akmenis skaičiuodama metais- vienas, du, trys, ketveri...
Alsuoju lėtomis jūros bangomis- vienas...,du....

Plaukuose rimsta vėjas. Nusileidžia ant pečių atsargiais prisilietimais. Suklumpu į šlapią krantą ,pirštus suleidžiu gilyn po bangomis, lyg ieškodama atsakymo. Pirštai suranda kažką, kas nepriklauso gamtai.
Dėžutė. Žali laiko raštai įspausti į žemės spalvos metalą. Tokia maža, lyg pamesta dantukų fėjos. Lyg šokolado gabalėlis mano delnuose.
Dabar aš- aukso ieškotojas tūkstantį metų siekęs savo tikslo ir tada, kai jau nebeturėjo vilties, staiga užčiuopęs aukso gyslą.
Paslaptis.
Kas viduj? Kokie atsakymai?
Ar noriu žinoti?
Ar dėžutė vis dar bus man tokia įdomi kai sužinosiu?
Kai visus ,,nežinojimus, nemokėjimus, negalėjimus" rasiu viduje vos tik atvėrus - paslaptis išsisklaidys...
Paskutinis saulės raudonis išskydo jūros horizonte. Žuvėdros gracingais piruetais pagerbia paskutinius dienos atodūsius.


Suspaudžiu delne savo gyvenimo dėžutę ir lengvu žingsniu drąsiai leidžiuosi PATIRTI PATI. 

Dar neatversiu. Gal vėliau, jei pavarksiu.
O dabar- tegul lieka paslaptis.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m