Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

NOKAUTAS SAVIVERTEI

Aš eisiu tol kol nustosiu jausti!
Išvaikščiosiu visą šitą bjaurastį kurios esu pritvinkusi nuo pėdų iki pat ausų galiukų. Nevaidinsiu pati sau laimingos atostogaujančios blondinės, leisiu visoms raukšlėms veide šokti įniršį, rauksiu nosį nors atrodau bjauriai, keiksiuosi po nosimi kaip senas, storas fūristas. Nes taip dabar yra, taip jaučiuosi!
Pralaimėtas ,,žodžių mūšis“ su dukters tėvu, atginė mane į tą pačią vietą, kuria tąkart taip grožėjausi. 
Penkios minutės telefonu ir aš jau paguldyta daužau žemę, skamba nokauto dūžiai.

Jis geriau žino kas teisinga bręstančiai paauglei, juk aš - ,,neadekvati nušvitėlė kalbanti su kažkuo aukštybėse ir, neva, girdinti atsakymus“. Kaip galima man patikėti dukrą?!
Tiesa, visų atsakymų aš nežinau, bet daug dalykų leisčiau spręsti jai pačiai, jei tik mano leidimai kažką reikštų.
Krūtinę sopa nuo gilių oro gurkšnių ir nuo jausmo, kad negaliu nieko apversti, apsukti, atsukti.
Atleisk mažute, negaliu!
Suknelės kraštas užkliuvo už smėlyje kyšančios vėjo nugairintos šakos ir liko plevėsuoti it balta vėliava.
Chaaa! Taaaip, šiandien aš pasiduodu!
Čia aukštai, ant kopos viršūnės, prieš vėją stovėsiu tol kol kaip per rėtį, per skylėtą savivertę, ištekės nežinojimas, negalėjimas, nemokėjimas.
Smėlis po kojomis it cukrus. Tirpsta, tysta po įkaitusiomis pėdomis.
Žengiu kranto link akmenis skaičiuodama metais- vienas, du, trys, ketveri...
Alsuoju lėtomis jūros bangomis- vienas...,du....

Plaukuose rimsta vėjas. Nusileidžia ant pečių atsargiais prisilietimais. Suklumpu į šlapią krantą ,pirštus suleidžiu gilyn po bangomis, lyg ieškodama atsakymo. Pirštai suranda kažką, kas nepriklauso gamtai.
Dėžutė. Žali laiko raštai įspausti į žemės spalvos metalą. Tokia maža, lyg pamesta dantukų fėjos. Lyg šokolado gabalėlis mano delnuose.
Dabar aš- aukso ieškotojas tūkstantį metų siekęs savo tikslo ir tada, kai jau nebeturėjo vilties, staiga užčiuopęs aukso gyslą.
Paslaptis.
Kas viduj? Kokie atsakymai?
Ar noriu žinoti?
Ar dėžutė vis dar bus man tokia įdomi kai sužinosiu?
Kai visus ,,nežinojimus, nemokėjimus, negalėjimus" rasiu viduje vos tik atvėrus - paslaptis išsisklaidys...
Paskutinis saulės raudonis išskydo jūros horizonte. Žuvėdros gracingais piruetais pagerbia paskutinius dienos atodūsius.


Suspaudžiu delne savo gyvenimo dėžutę ir lengvu žingsniu drąsiai leidžiuosi PATIRTI PATI. 

Dar neatversiu. Gal vėliau, jei pavarksiu.
O dabar- tegul lieka paslaptis.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

ILGESIO SAITAI

Ši diena buvo beprotiškai ilga. Man darosi vis sunkiau susikaupti ties paprastais žemiškais rūpesčiais, tarsi per miglą girdžiu bendraamžių svaičiojimus, kvailus jaunatviškus rūpesčius. Mano mintys nuolat nuklysta į kitą pasaulį.  Ten sugrįžtu naktimis.   Šiandieną Evita šventė savo aštuonioliktą gimtadienį. Man ji atrodė tokia...stabili...Tvirtai stovinti ant savo aštuoniolikto ,,gyvenimo laiptelio‘‘. Tarsi gulbė suko ratus šokių aikštelėje, pasididžiuodama demonstravo naują prašmatnią suknelę, džiūgavo gavusi dovanų beverčius makiažo niekučius. Stebėjau ją ir nejučia pavydėjau šio normalumo. Aš – tarsi dagys po uodega sampratai, kaip turi elgtis ir jaustis aštuoniolikmečiai. Kartais atrodo, kad norėčiau būti tokia kaip jie – mano vienmečiai. Domėtis paprastais dalykais ir gyventi vieną gyvenimą. Be nukrypimų. Tada mano mintys ima ,,žmoniškėti‘‘, patiriu erzinančius įgeidžius, įsikimbu laikinų svajonių. Apmaunu save, kad tai tikra, reikalinga, amžina. Ar tikrai...? Gal... t

LAIMĖ VIENUOLIO CELĖJE

Dar visai neseniai, vos prieš metus, savaitgalį mielai būčiau leidusi prabangiame Spa, besimėgaudama visais jame teikiamais malonumais: plūduriuočiau chloru ,,kvepiančiame‘‘ baseine, prašmatnaus restorano padavėjas tyliai klaustų ar man nieko netrūksta. Mano staliukas būtinai stovėtų arti lango, primenančio akvariumą, pro kurį regėčiau ištaigingai išpuoselėtą dirbtinį parką. Vakare, išsidrėbusi milžiniškoje lovoje, žiaumočiau traškučius ir tuščiai spoksočiau į Oprą Vinfrei, įnirtingai mokančią žmoniją laimingo gyvenimo. Įsivaizduočiau, kad mano gyvenimas turi prasmę. Susigalvočiau kokia ji, o gal pirštai vangiai apčiuoptų ją ,,Cosmopolitan‘‘ žurnale. Kartais man pasisektų pajusti kruopelę pilnatvės ir aš, greičiausiai alkūnėmis skinčiausi kelią, kad tik ir vėl, nors trumpam ją surasčiau.  Gal būt, jausčiausi svarbi, būdama sėkmingo vyro žmona - pridėtinis puošybos elementas, naujutėliame Mercedes automobilyje, iki kol ,,nusidėvėčiau‘‘... Gal man viso to užtektų, jei laimės pardavėjas n