Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

IŠGIRSTI ŠIRDĮ











Kas aš? Ko ieškau?   Ko nerimstu?   Kodėl nuolat siekiu kažko daugiau?
Kodėl negaliu gyventi paprasto pilko gyvenimo – darbas – poilsis - maži džiaugsmai?
Kartais norisi viską mesti ir užmigti. Merdėti rutinoj ir nieko nebesiekti.
Gal taip kada ir bus, jei pavargsiu irtis prieš bangas.
Bet kol kas , kol dar turiu jėgų, sieksiu sielos išsipildymo.
Kas tai yra ?   Kame ji išsipildys?
Žinau, kad noriu būti laisva. Kurti, kai jaučiu įkvėpimą. Pabusti ryte kai pailsėjau, o ne kai reikia.
Eiti miegot, kai pavargau, o ne kai privalau.
Noriu į savo veiklą įpinti jausmą, noriu dalintis tuo jausmu su tais, kurie prisilies.
Mano viduje tiek daug ilgesio, siekimo, šauksmo, bet tuo pačiu tiek meilės ir priėmimo.
Viskam kas supa. Kas vyksta aplink mane ir net tam, kas glumina, neįprasta ir trikdo.
Kaip gerai, kad dabar jau žinau, jog visos mano patirtys, net ir tos, kurios vainikuotos ašarų upeliais, buvo be galo geros ir man reikalingos. 
Juk net tada, kai apverkiau išėjusią meilę, apverkiau vyksmą, kuris mane augino. Ir žiūrint iš dabarties, aš išmokau suprasti, kad meilė yra ne žmogus, o mano viduje auginamas jausmas, kuris visai nepriklauso nuo konkretaus žmogaus, o tik nuo manęs.
Aš gavau šį kraitį su gimimu ir galiu jį pati, savo nuožiūra, auginti ir puoselėti, kai tik noriu.
Dabar aš žinau, kad pirmiausia šis meilės pradas turi būti toks išpuoselėtas ir stiprus manyje, kad galėtų be jokių pastangų skleistis aplink ir užpildyti mane bei kitus.
Ir tik tuomet, kai išjaučiau visa tai iki galo - meilės bangos sugrįžo pas mane su dar galingesne jėga.
Tada atėjo žmogus, tai būsenai įprasminti. Kai buvau apsiruošusi dalintis tuo ką turiu ir nelaukiau, kol duos ir užpildys.
Meilė, priėmimas, pilnatvė iki pat širdies gelmių.
Šis jausmas toks didelis, viską apimantis, karštas, kad sunku įdėti į žodžius.
Ir kartu kaip dovana ateina suvokimas, kad viskas, kas vyksta yra mano pilnatvės dalis.
Ir tai kas sunku, ir tai kas ne laiku, ir ne taip, lyg...
Todėl ir šis tarpsnis, kai ieškau ir siekiu – yra puikus. Žinau iš to išaugs kažkas nepajudinamo.
Tikro ir tik mano.
Nes kai ateina iš sielos, tai nesuabejoji nei vienu procentu iš šimto.
Esu tai patyrusi. Ir ne kartą. Tada niekas nepajėgus to sugriauti.
Sielą girdžiu, kai pasineriu į savo pilnatvę. Savo pačios, ne aplinkos.
Kaip ir dabar, atrodo netelpa nei viduje, nei mano miegamajame.

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m