IŠGIRSTI ŠIRDĮ

Kas aš? Ko ieškau?   Ko nerimstu?   Kodėl nuolat siekiu kažko daugiau?

Kodėl negaliu gyventi paprasto pilko gyvenimo – darbas – poilsis - maži džiaugsmai?

Kartais norisi viską mesti ir užmigti. Merdėti rutinoj ir nieko nebesiekti.

Gal taip kada ir bus, jei pavargsiu irtis prieš bangas.

Bet kol kas , kol dar turiu jėgų, sieksiu sielos išsipildymo.

Kas tai yra ?   Kame ji išsipildys?

Žinau, kad noriu būti laisva. Kurti, kai jaučiu įkvėpimą. Pabusti ryte kai pailsėjau, o ne kai reikia.

Eiti miegot, kai pavargau, o ne kai privalau.

Noriu į savo veiklą įpinti jausmą, noriu dalintis tuo jausmu su tais, kurie prisilies.

Mano viduje tiek daug ilgesio, siekimo, šauksmo, bet tuo pačiu tiek meilės ir priėmimo.

Viskam kas supa. Kas vyksta aplink mane ir net tam, kas glumina, neįprasta ir trikdo.

Kaip gerai, kad dabar jau žinau, jog visos mano patirtys, net ir tos, kurios vainikuotos ašarų upeliais, buvo be galo geros ir man reikalingos. 
Juk net tada, kai apverkiau išėjusią meilę, apverkiau vyksmą, kuris mane augino. Ir žiūrint iš dabarties, aš išmokau suprasti, kad meilė yra ne žmogus, o mano viduje auginamas jausmas, kuris visai nepriklauso nuo konkretaus žmogaus, o tik nuo manęs.

Aš gavau šį kraitį su gimimu ir galiu jį pati, savo nuožiūra, auginti ir puoselėti, kai tik noriu.

Dabar aš žinau, kad pirmiausia šis meilės pradas turi būti toks išpuoselėtas ir stiprus manyje, kad galėtų be jokių pastangų skleistis aplink ir užpildyti mane bei kitus.

Ir tik tuomet, kai išjaučiau visa tai iki galo - meilės bangos sugrįžo pas mane su dar galingesne jėga.

Tada atėjo žmogus, tai būsenai įprasminti. Kai buvau apsiruošusi dalintis tuo ką turiu ir nelaukiau, kol duos ir užpildys.

Meilė, priėmimas, pilnatvė iki pat širdies gelmių.

Šis jausmas toks didelis, viską apimantis, karštas, kad sunku įdėti į žodžius.

Ir kartu kaip dovana ateina suvokimas, kad viskas, kas vyksta yra mano pilnatvės dalis.

Ir tai kas sunku, ir tai kas ne laiku, ir ne taip, lyg...

Todėl ir šis tarpsnis, kai ieškau ir siekiu – yra puikus. Žinau iš to išaugs kažkas nepajudinamo.

Tikro ir tik mano.

Nes kai ateina iš sielos, tai nesuabejoji nei vienu procentu iš šimto.

Esu tai patyrusi. Ir ne kartą. Tada niekas nepajėgus to sugriauti.

Sielą girdžiu, kai pasineriu į savo pilnatvę. Savo pačios, ne aplinkos.

Kaip ir dabar, atrodo netelpa nei viduje, nei mano miegamajame.