Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka.


Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau.
Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau šią meditacijos formą naudoti nuo tada, kai Tajus išvažiavo. Su jo išvykimu į mane įsismelkė nenugalimas vienatvės jausmas. Mano didvyris ir užtarėjas mane paliko, nors žadėjo visada saugoti ir globoti.
Kartais sapnuoju epizodus iš mūsų vaikiškų šėlionių, kai spiegdama bėgdavau paplūdimiu, o jis vydavosi, kad apmuturiuotų sausu rankšluosčiu, kartais išnyra nuotrupos jo pasisakymų apie tai, kaip svarbu turėti šalia artimą žmogų, kuris besąlygiškai tave mylėtų. Atsimenu pamokymus būti atsargiai ir nesileisti į neaiškias pažintis. Brolis rūpinosi manimi. Labai. Jis buvo pirmasis tėčio patikėtinis, vyresnysis sargybinis, vos užverdavau kiemo vartus ir pastatydavau koją ant gyvenimo žemės.
Bet Tajus išvažiavo. Aš nežinau kur ir nežinau kodėl. Tos savaitės aš neprisimenu. Greičiausiai, mano protas sąmoningai neįsileidžia tų prisiminimų, antraip, gal išprotėčiau.  Nors prisiminti bandžiau.
Bandžiau suprasti ką padariau ne taip, kaip jį nuvyliau ar įskaudinau, tačiau atsakymo negalėjau rasti. Bandžiau pykti ir kaltinti jį žodžio nesilaikymu, apgaule, bet pykti ant jo man neišėjo. Kraujo ryšys – virto ilgesiu. Nostalgija bendriems spalvingiems vaikystės prisiminimams pavertė mane paskendusia savyje, susimąsčiusia vieniše.
Susirūpinusius tėtį ir mamą psichologė ramino, jog laikas gydo viską. Tuo norėjau tikėti ir aš. Tuo bandžiau įtikinti savo vargšus tėvus, kurie kaip galėdami stengėsi praskaidrinti mano dienas. Visus jų meilės resursus, skirtus broliui ir man, susirinkau aš viena. Tik man, gobšuolei, to nepakako. Vietoje - mano širdyje, kur kadais gyveno Tajus – žiojėjo milžiniška žaizda. Laikui bėgant jos kraštai užsitraukė abejingumo, šaltumo nevykusia randuota oda, tačiau, vos paspaudus, iš jos ir vėl imdavo sunktis kraujas.
Kai pasineriu po ledinėmis bangomis ir, sulaikiusi kvėpavimą, šaukiu vidumi jo vardą, aiškiai - kaip šviesiausią dieną aiškus būna dangus, ateina suvokimas, kad Tajus vis dar yra su manim, kad jis vis dar mano angelas sargas ir vis dar mane globoja. Fiziškai negaliu jo matyti, negaliu prasmegti jo glėby, tačiau pykti ant jo taip pat nevalia. Tai būtų tolygu jį išduoti.
Todėl vėl ir vėl grįžtu į tą jausmą, kai, susiliejusi su jūra, atgaunu pusiausvyrą ir tikėjimą, kad vieną dieną jį pamatysiu. Ir viskas bus taip, kaip anksčiau. Repetuoju vaizduotėje šį momentą. Žinau, kad neklausiu kodėl mane paliko, tik padėkosiu kad grįžo.
Jau spalis. Saulė skaidri, tačiau šildo tik smėlio paviršių. Šlapios pėdos panirusios gilyn aplimpa šaltais paplūdimio miltais, o vėjas aižo rykštėmis šlapius pečius. Oda pašiurpusi, aplipusi plaukų virvėmis, o man visai nešalta. Šiandieną iš vandens išlipau lyg naujai gimusi. Pilna jėgų, ryžto ir pasiruošusi gyventi.
Šiandieną, būdama po vandeniu, supratau, kad turiu jį paleisti. Iš savo minčių. Nuolatos sukdama galvoje ilgesį ir gvildendama aplinkybes, kurios privertė jį išvažiuoti, aš užstrigau. Užstrigau praeity ir negaliu priimti dabarties, bei ateities.
Jaučiuosi taip, lyg numetusi bedugnėn dešimt kilogramų sveriančią kuprinę. Paradoksas, šyptelėju - prabėgo dešimt metų.
- Paleidžiu. Kad ir kur tu esi, būk laimingas. O aš galiu prisiminti tave ir mylėti, tiesiog... kad buvai ir esi - sakau balsu.
Pagaliau ateina realus noras kažkuo užsiimti, kažką reikšmingo nuveikti. ,,Puiku, vanduo mane išgydė“ - pagalvoju. Visada tai jaučiau, tikėjau, kad visus atsakymus rasiu ten.
Staiga užėjo norą bėgti. Ir bėgu. Cypiu iš džiaugsmo, kad turiu kojas, kad gyva. Spirgu iš nekantrumo apkabinti tėvus ir pagaliau be melo jiems pasakyti, kad aš pasveikau. Kad aš gyva, kad noriu gyvenimo.
Šią dieną prisiminsiu kol būsiu gyva. Nes paleisti norai, be prisirišimo – pavirsta realybe. Ir aš tai patyriau pravėrusi kiemo vartus.
Ant prieangio laiptelių sėdi Tajus. Žinau, kad tai jis, nors veidas menkai teprimena tą vaikištį, kokį esu pasodinusi į savo širdį. Jis suaugo. Jis virto vyru. Žiūri į mane pilnomis nuostabos akimis, lyg tikėjęsis pamatyti susivėlusią pyplę ir staiga išvydęs visai ne ją. Matau jo akyse tą patį, ką jaučiu pati ir man nereikia, kad jis ką nors sakytų.
Akies krašteliu regiu tėvų veidus, parimusius virtuvės lange. Jaučiu, kokie jie laimingi, vėl matydami mus vieną šalia kito. Apkabinę, suspaudę vienas kitą glėby, stebi mus ir braukia džiaugsmo ašaras.
Mano kojos įaugo į žemę, suakmenėjo visas kūnas. Šalto prakaito srovelė įkyriai kutena kaktą. Štai - stoviu priešais jį, mus skiria tik penkių žingsnių takelio ilgis, o aš negaliu žengti net jų.
Sąmonės blyksnis. Protas suka filmą, ištrauktą iš senų prisiminimų šiukšlyno. Bėga nespalvoti kadrai, skausmingų detalių fragmentai gniaužtais surakina širdį. Grįžtu į tą dieną, kurios neprisiminiau dešimt metų.
Aš maža, išsigandusi ir bejėgė. Ašaros ritasi smėlėtais skruostais. Mėlynas nertinis aplipęs pušų spygliais. Negrabiai bandau suturėti suplėšytą suknutę.  Kojos kruvinos, o rankos dreba nuo ką tik vykusios nelygiavertės kovos.
Man šalta, nes jau gilus vakarėjantis ruduo. Tajus čia pat, už dešimties žingsnių, prie apleistų ligoninės griuvėsių, įnirtingai spardo Robą. Kiekvienas judesys – pykčio kirčiais sminga į ant žemės susirietusį Robo kūną. Priklaupia ir paleidžia į darbą kumščius. Pagaliau sustoja.
Pažvelgiu į Robą. Jis nejuda. Tiesiog tyso it negailestingos audros sumaitota medžio šaka. Matau, kaip pailsęs alsuoja Tajus, jo marškinėliai susitaršę, o krumpliai nubalnoti. Brolis puola prie manęs, nubraukia nuo akių susivėlusius plaukus, dar labiau suspaudžia į krūvą padrikus mano drabužius.
– Jis daugiu iš tavęs nesityčios, Fire. Girdi!? Niekada niekam neleisiu iš tavęs tyčiotis, neleisiu skriausti, kol gyvas būsiu - sako tyliu, raminančiu balsu. Mes einam namo, bet aš nesijaučiu ramiau. Jaučiu, kad tai dar ne pabaiga. Jaučiu, kad skausmas tik prasideda. Kad šis vakaras kažką pakeis. Labai skaudžiai ir negrįžtamai.
Sėdžiu svetainėje sumuturiuota į pledą ir, lyg per sapną stebiu sumišusius namus. Mama paklaikusi bėgioja, nešina brolio daiktais ir krauna juos į lagaminą, tėtis tiesiog matuoja žingsniais grindis pirmyn atgal, susiėmęs rankomis galvą, o Tajus stovi kambario kampe, žvelgia į mane ir šypsosi.
Tarpduryje pasirodo dėdė Edas. ,,Kaip keista, kad jis atvažiavo iš taip toli, nors iki Kalėdų dar marios laiko‘‘ – pamanau. Bet, pamačiusi jo rankose įtartinus dokumentus, širdį suspaudžia blogos nuojautos kumštis. Jis pamoja Tajui eiti drauge, šis ima lagaminą ir tarpdury paskutinį katrą atsisukęs - nusišypso atsisveikinant.
Staiga mano burna prasiveria ir aš klykiu. Taip garsiai, kaip dar nežinojau, kad moku. Negaliu sustoti - tai stipriau už mane. Klykiu neteisybę, nesusitaikymą, protestą. Bet jie neklauso. Tik laiko mane ir sūpuoja. Lyg tai padėtų, lyg tai grąžintų viską ten, kur nieko nenutiko, kur viskas kaip seniau ir Tajus šalia.  
Aš pasirinkau likti ten, kur nebuvo tos dienos. Kur Robas netąsė manęs už plaukų po žemę, nedraskė drabužių gėdydamas, stebint išsiviepusiems draugams, vis kartodamas, kad kerštas bokso varžybų laimėtojui, kuris nesutiko pralaimėti yra puiki priemonė ateičiai jį pamokyti. Mano protas pasirinko tai paslėpti kuo giliau. Nuo manęs pačios. Tik Tajaus vis tiek nerandu, nors tos dienos neliko.
O dabar jis sugrįžo. Ir aš galiu prisiminti. Jau galiu. Nes jaučiu, kad nuo šiandien, seni prisiminimai nustojo galios.
Kūnu nuvilnija dėkingumas ir jį apleidžia kaustanti nežinia. Jaučiu kaip mano veidas ima šviesti nežemiška šypsena. Tiek meilės ir švelnumo jautusi dar nebuvau, gal tik Plunksnelei, savo katei, kažką panašaus. ,,Tai ne tas pats‘‘ – vėl perbėga - ,, tai kraujo ryšys, jis tarsi dalis manęs“.
Pasišokinėdama puolu prie brolio ir prasmengu jo glėby. Jaučiu, kaip virpa jo kūnas. Nujaučiu, kad jis verkia, bet man nesvarbu. Nes verkiu ir aš. Iš laimės. Stovėčiau taip dešimt metų nes esu be galo dėkinga Tajui. Jis paaukojo dalį savo gyvenimo, apgynęs mano vaikišką, mergaitišką garbę. Tokiu būdu, kokį tada mokėjo ir taip, kaip suprato.
Mes tyliai stovime kiemo vidury. Jis sako, kad labai manęs pasiilgo. Aš, atsakydama, suspaudžiu jį dar stipriau. Pagaliau mums pavyksta atsitokėti.
Jis vis dar laiko mane apglėbęs ir mes patraukiame į paplūdimį. Mums reikia apie daug ką pasikalbėti.
Aš daug ko jo neklausiu. Pasakysiu, kad esu be galo jam dėkinga. 
Ir padėkosiu, kad sugrįžo.












Komentarai

  1. Wow. Labai jaukus ir jautrus, atvirų jausmų tekstas. Puikiausias gabalėlis iš knygos? Jeigu jos dar nėra tai kodėl?

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

MIEGANTI SIELOS GALIA

Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus. Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu. Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti.  Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidinis ži

DIEVO RANKRAŠČIO SERGĖTOJA

Skaidrios Birželio naktys per gražios miegui. Visagalio Dievo statybos šedevras – milijardais jonvabalių žibantis dangiškas kupolas. Jo kūrybinio triumfo tribūna , paruošta mano astraliniam nakties šėlsmui. Paskutinis sergėtojas, naktinėtojas Bimas, pailsęs nukiūtino nusnūsti, o žiogai – kaupia jėgas sekančiam etiudui. Gyvūnai ir augalai ilsisi po kaitrios dienos. Visa biologija paklūsta gamtos dėsniams, tik ne mano nenuorama siela. Šiąnakt - pilnatis apglėbusi dangų - laukia mano ritualo. Nes mano sielos ir dangaus vienovė - vainikuoja visas vasaros pilnatis. Tai mano kosminės nirvanos laikas. Tyliai, tarsi pelė tipenu grindimis, laikydama rankoje degančią žvakę. Mano šešėlis ilgesingai tįsta sienomis. Lengvas rūbas atsargiai glosto kojas, plaukai vėjavaikiškai žaidžia žvakės atspindžiuose.  Tarsi ragana – suku rankoje smilkstantį šalaviją. Jo salsvas, malonus kvapas švelniai svaigina, užburdamas kambario tylą. Plačiai atveriu langą ir susirangau ant palangės, rūpe

ŽALIOJI VISATOS SĄMONĖ / SUSIJUNGIMAS

Aš dievinu naktį. Nuo tos akimirkos kai atsimenu save, mane nuolat vilioja sapnai. Aš atsimenu save nuo tos dienos, kai mano mylimas katinas paliko savo baltą, minkštą kūnelį ir iškeliavo į katinų rojų. Tai nutiko kai man buvo vienuolika. Aš radau jį tysantį vidurį dulkėtos gatvės ir tą akimirką supratau, kad praradau amžiams. Plunksnelė buvo ne tik katinas, bet ir geriausias mano draugas. Man visuomet atrodė, kad ji supranta ir žino viską. Apie gyvenimą, apie tai kas tikra ir apie mane pačią. Apimta nevilties, pasileidau laukais kuo toliau nuo tos siaubingos vietos, atėmusios draugą. Nejučia atsidūrusi žaliuojančioje pievoje atokiai nuo žmonių šurmulio, aš kritau į žalią patalą ir raudojau tol, kol pritrūkau oro. Pamaniusi, kad dūstu skausme, panūdau kvėpuoti pilna krūtine. Taip tankiai ir giliai, kaip dar niekada nebuvo kvėpavusi. Nesustodama gėriau orą į save, kol pradėjo suktis galva. Ir tada nutiko kai kas keista. Pirštų galiukai ėmė dilgčioti, kaisti, o kūnu te