 |
Jis toks žingeidus ir linksmas.
Jis nebijo pokyčio, neria kiaurai per rytus, vakarus, dienas ir naktis. Džiugina mus ir skatina augti.
Ragina pasitikėti Visatos galybe ir stiebtis aukštyn, nepaisant vakaro vėsos.
Nes jei ESI - vadinasi turi visas teises į saulę.
Antraip tavęs tiesiog nebūtų.
Skruostu priglundu prie aitrios, garuojančios vasaros.
Ji skleidžiasi ir auga su kiekviena diena, pulsuoja gyvastimi, lyg prisirpęs pumpuras.
Alsuoja kaitra išsitiesusi ant garuojančio žemės patalo.
Ji pasitiki savimi, nes žino savo vertę. Kas jei ne ji, sušildys ledines širdis, atvers vartus į savo esmę.
Apkabinu auksinę rudens brandą. Prispaudžiu prie krūtinės žinojimą, suvokimą ir pilnatvę.
Ramybe ir tikrumu alsuoja žemė. Jai viskas aišku ir paprasta.
Atsakymai glūdi ten, kur ne kiekvienas susipranta ieškoti.
Ramuma, aiškumas, atoslūgis tvyro ore. Įkvepiu jo giliai į šnerves su drėgnos žemės kvapu.
Ir laikas staiga sustoja.
Pabučiuoju ledinę žiemos ranką.
Pagarbiai nusilenkiu jai ir dėkoju už grožį.
Skaidri ledo dvasia prižiūri tvarką Žemės name ir viskas kas turi įvykti, įvyks laiku.
Dėkoju už nepramušamus dėsnius, už tvirtą valią taisyklių, kurios padeda mums augti.
Kažkam reikia turėti ledinę širdį, kad kitos plaktų unikaliu savu ritmu.
Pagarba už ištikimybę, už tarnystę ir už tai, kad šaltais bučiniais nusagstyta žemė, kasmet šaukiama pasninkauti, kad vėl atgimtų iš naujo.
Aš visi metų laikai. Many kunkuliuoja gyvenimas.
Būna - sieloje skamba pavasario paukščiai.
Kartais karšta širdy, lyg tūkstančiai vasarų joje svečiuotūsi.
Kartais įsisupusi rudens ramybėje supuosi.
Bet būna ir taip - ledu pavirtusi ilsiuosi, kad savo šukėmis MYLIMŲ nesužeisčiau.
 |
Komentarai
Rašyti komentarą