Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

...KAD SAVO ŠUKĖMIS MYLIMŲ NESUŽEISČIAU






Čiupinėju pirštų galiukais pavasarį.
Jis toks žingeidus ir linksmas.
Jis nebijo pokyčio, neria kiaurai per rytus, vakarus, dienas ir naktis. Džiugina mus ir skatina augti.
Ragina pasitikėti Visatos galybe ir stiebtis aukštyn, nepaisant vakaro vėsos.
Nes jei ESI - vadinasi turi visas teises į saulę.
Antraip tavęs tiesiog nebūtų.


Skruostu priglundu prie aitrios, garuojančios vasaros.
Ji skleidžiasi ir auga su kiekviena diena, pulsuoja gyvastimi, lyg prisirpęs pumpuras.

Alsuoja kaitra išsitiesusi ant garuojančio žemės patalo.
Ji pasitiki savimi, nes žino savo vertę. Kas jei ne ji, sušildys ledines širdis, atvers vartus į savo esmę.


Apkabinu auksinę rudens brandą. Prispaudžiu prie krūtinės žinojimą, suvokimą ir pilnatvę.
Ramybe ir tikrumu alsuoja žemė. Jai viskas aišku ir paprasta.
Atsakymai glūdi ten, kur ne kiekvienas susipranta ieškoti.
Ramuma, aiškumas, atoslūgis tvyro ore. Įkvepiu jo giliai į šnerves su drėgnos žemės kvapu.
Ir laikas staiga sustoja.


Pabučiuoju ledinę žiemos ranką.
Pagarbiai nusilenkiu jai ir dėkoju už grožį.
Skaidri ledo dvasia prižiūri tvarką Žemės name ir viskas kas turi įvykti, įvyks laiku.
Dėkoju už nepramušamus dėsnius, už tvirtą valią taisyklių, kurios padeda mums augti.
Kažkam reikia turėti ledinę širdį, kad kitos plaktų unikaliu savu ritmu.
Pagarba už ištikimybę, už tarnystę ir už tai, kad šaltais bučiniais nusagstyta žemė, kasmet šaukiama pasninkauti, kad vėl atgimtų iš naujo.


Aš visi metų laikai. Many kunkuliuoja gyvenimas.

Būna - sieloje skamba pavasario paukščiai.
Kartais karšta širdy, lyg tūkstančiai vasarų joje svečiuotūsi.
Kartais įsisupusi rudens ramybėje supuosi.
Bet būna ir taip - ledu pavirtusi ilsiuosi, kad savo šukėmis MYLIMŲ nesužeisčiau.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

LAIMĖ VIENUOLIO CELĖJE

Dar visai neseniai, vos prieš metus, savaitgalį mielai būčiau leidusi prabangiame Spa, besimėgaudama visais jame teikiamais malonumais: plūduriuočiau chloru ,,kvepiančiame‘‘ baseine, prašmatnaus restorano padavėjas tyliai klaustų ar man nieko netrūksta. Mano staliukas būtinai stovėtų arti lango, primenančio akvariumą, pro kurį regėčiau ištaigingai išpuoselėtą dirbtinį parką. Vakare, išsidrėbusi milžiniškoje lovoje, žiaumočiau traškučius ir tuščiai spoksočiau į Oprą Vinfrei, įnirtingai mokančią žmoniją laimingo gyvenimo. Įsivaizduočiau, kad mano gyvenimas turi prasmę. Susigalvočiau kokia ji, o gal pirštai vangiai apčiuoptų ją ,,Cosmopolitan‘‘ žurnale. Kartais man pasisektų pajusti kruopelę pilnatvės ir aš, greičiausiai alkūnėmis skinčiausi kelią, kad tik ir vėl, nors trumpam ją surasčiau.  Gal būt, jausčiausi svarbi, būdama sėkmingo vyro žmona - pridėtinis puošybos elementas, naujutėliame Mercedes automobilyje, iki kol ,,nusidėvėčiau‘‘... Gal man viso to užtektų, jei laimės pardavėjas n