Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

...KAD SAVO ŠUKĖMIS MYLIMŲ NESUŽEISČIAU






Čiupinėju pirštų galiukais pavasarį.
Jis toks žingeidus ir linksmas.
Jis nebijo pokyčio, neria kiaurai per rytus, vakarus, dienas ir naktis. Džiugina mus ir skatina augti.
Ragina pasitikėti Visatos galybe ir stiebtis aukštyn, nepaisant vakaro vėsos.
Nes jei ESI - vadinasi turi visas teises į saulę.
Antraip tavęs tiesiog nebūtų.


Skruostu priglundu prie aitrios, garuojančios vasaros.
Ji skleidžiasi ir auga su kiekviena diena, pulsuoja gyvastimi, lyg prisirpęs pumpuras.

Alsuoja kaitra išsitiesusi ant garuojančio žemės patalo.
Ji pasitiki savimi, nes žino savo vertę. Kas jei ne ji, sušildys ledines širdis, atvers vartus į savo esmę.


Apkabinu auksinę rudens brandą. Prispaudžiu prie krūtinės žinojimą, suvokimą ir pilnatvę.
Ramybe ir tikrumu alsuoja žemė. Jai viskas aišku ir paprasta.
Atsakymai glūdi ten, kur ne kiekvienas susipranta ieškoti.
Ramuma, aiškumas, atoslūgis tvyro ore. Įkvepiu jo giliai į šnerves su drėgnos žemės kvapu.
Ir laikas staiga sustoja.


Pabučiuoju ledinę žiemos ranką.
Pagarbiai nusilenkiu jai ir dėkoju už grožį.
Skaidri ledo dvasia prižiūri tvarką Žemės name ir viskas kas turi įvykti, įvyks laiku.
Dėkoju už nepramušamus dėsnius, už tvirtą valią taisyklių, kurios padeda mums augti.
Kažkam reikia turėti ledinę širdį, kad kitos plaktų unikaliu savu ritmu.
Pagarba už ištikimybę, už tarnystę ir už tai, kad šaltais bučiniais nusagstyta žemė, kasmet šaukiama pasninkauti, kad vėl atgimtų iš naujo.


Aš visi metų laikai. Many kunkuliuoja gyvenimas.

Būna - sieloje skamba pavasario paukščiai.
Kartais karšta širdy, lyg tūkstančiai vasarų joje svečiuotūsi.
Kartais įsisupusi rudens ramybėje supuosi.
Bet būna ir taip - ledu pavirtusi ilsiuosi, kad savo šukėmis MYLIMŲ nesužeisčiau.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m