Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Balandžio, 2020

ANAPUS ŽEMĖS LAIKO RĖMŲ

Rožinis saulėlydis, dar kurį laiką kabojo ant tolumoje išsirikiavusių viršūnių, o paskui nugulė kažkur už horizonto. Prieš pusvalandį užgeso paskutinis saulės šviesos siūlas tįstantis per kambario grindis. Švelnios, šiltos sutemos nedrąsiai žvilgčioja pro langą. Žvakė, gležnais piršteliais ant sienos piešia laibakojus flamingus. Išsitiesusi lovoje, įbedusi žvilgsnį į lubas, laukiu patekančio mėnulio. Šiąnakt viskas bus truputį kitaip. Dar niekada nebuvau su jais susitikusi. Neturėjau progos Jų pamatyti ir negalėjau paklausti - kodėl aš?   ,Tea Mar‘ gyvenančių šioje žemėje yra daug, o išsirinko mane - naivią mergiotę, atitrūkusią nuo Motinos Gamtos, pamiršusią savo tikrąją prigimtį. Greičiausiai todėl, kad mano Natalinis horoskopas pasižymi ypatingomis savybėmis, kurių neįmanoma paaiškinti astrologiškai, o Šiaurinis ir Pietinis mėnulio mazgas, aiškiai rodo lemtingas  savybes – intuicija, aiškiaregystė, gilus matymas. Lyg ir suprantu, kad mano karminė užduotis yra išgydyti s

PRIEŠ GIMSTANT ŠEDEVRUI

 Šiemet pavasaris įsisiūbavo neįtikėtinu greičiu. Baltas žiemos sidabras dingo nuo žemės paviršiaus per vieną naktį. Rafinuotas pavasario šilumos aksomas kas rytą vis atkakliau savo plonais piršteliais kutena gamtą. Saulė dangumi raičiojasi vis ilgiau. Žolė Neries pakrantėse kasdien darosi vis ryškesnė, tekančio vandens čiulbesys – tarsi nenuilstanti gamtos pabudimo mantra, atkartoja mano gyslose pulsuojančio gyvenimo palaimą.   Ydingas šaltuko kartėlis pasitraukė kartu su pirmais saulės spinduliais. Kartu su pavasariu many pabudo begalinė meilė gyvenimui. Visada džiaugiausi šiuo metų laiku, tačiau šiemet viskas kitaip. Mano esybė panirusi į smulkias gyvenimo detales, tas, kurios anksčiau atrodė anokia čia vertybė. Savo vidumi išgyvenu dvilypius jausmus. Kartais maištas prieš tėkmę paima viršų. Tada jaučiu visa ko laikinumą – tarsi viskas, dėl ko šiame gyvenime taip atkakliai kovojau, būtų juokingai nereikšminga. Kova už savo vietą po saule, už žemiškus siekius, už pripažinimą,

ILGESIO SAITAI

Ši diena buvo beprotiškai ilga. Man darosi vis sunkiau susikaupti ties paprastais žemiškais rūpesčiais, tarsi per miglą girdžiu bendraamžių svaičiojimus, kvailus jaunatviškus rūpesčius. Mano mintys nuolat nuklysta į kitą pasaulį.  Ten sugrįžtu naktimis.   Šiandieną Evita šventė savo aštuonioliktą gimtadienį. Man ji atrodė tokia...stabili...Tvirtai stovinti ant savo aštuoniolikto ,,gyvenimo laiptelio‘‘. Tarsi gulbė suko ratus šokių aikštelėje, pasididžiuodama demonstravo naują prašmatnią suknelę, džiūgavo gavusi dovanų beverčius makiažo niekučius. Stebėjau ją ir nejučia pavydėjau šio normalumo. Aš – tarsi dagys po uodega sampratai, kaip turi elgtis ir jaustis aštuoniolikmečiai. Kartais atrodo, kad norėčiau būti tokia kaip jie – mano vienmečiai. Domėtis paprastais dalykais ir gyventi vieną gyvenimą. Be nukrypimų. Tada mano mintys ima ,,žmoniškėti‘‘, patiriu erzinančius įgeidžius, įsikimbu laikinų svajonių. Apmaunu save, kad tai tikra, reikalinga, amžina. Ar tikrai...? Gal... t

DIEVO RANKRAŠČIO SERGĖTOJA

Skaidrios Birželio naktys per gražios miegui. Visagalio Dievo statybos šedevras – milijardais jonvabalių žibantis dangiškas kupolas. Jo kūrybinio triumfo tribūna , paruošta mano astraliniam nakties šėlsmui. Paskutinis sergėtojas, naktinėtojas Bimas, pailsęs nukiūtino nusnūsti, o žiogai – kaupia jėgas sekančiam etiudui. Gyvūnai ir augalai ilsisi po kaitrios dienos. Visa biologija paklūsta gamtos dėsniams, tik ne mano nenuorama siela. Šiąnakt - pilnatis apglėbusi dangų - laukia mano ritualo. Nes mano sielos ir dangaus vienovė - vainikuoja visas vasaros pilnatis. Tai mano kosminės nirvanos laikas. Tyliai, tarsi pelė tipenu grindimis, laikydama rankoje degančią žvakę. Mano šešėlis ilgesingai tįsta sienomis. Lengvas rūbas atsargiai glosto kojas, plaukai vėjavaikiškai žaidžia žvakės atspindžiuose.  Tarsi ragana – suku rankoje smilkstantį šalaviją. Jo salsvas, malonus kvapas švelniai svaigina, užburdamas kambario tylą. Plačiai atveriu langą ir susirangau ant palangės, rūpe

ŽALIOJI VISATOS SĄMONĖ / SUSIJUNGIMAS

Aš dievinu naktį. Nuo tos akimirkos kai atsimenu save, mane nuolat vilioja sapnai. Aš atsimenu save nuo tos dienos, kai mano mylimas katinas paliko savo baltą, minkštą kūnelį ir iškeliavo į katinų rojų. Tai nutiko kai man buvo vienuolika. Aš radau jį tysantį vidurį dulkėtos gatvės ir tą akimirką supratau, kad praradau amžiams. Plunksnelė buvo ne tik katinas, bet ir geriausias mano draugas. Man visuomet atrodė, kad ji supranta ir žino viską. Apie gyvenimą, apie tai kas tikra ir apie mane pačią. Apimta nevilties, pasileidau laukais kuo toliau nuo tos siaubingos vietos, atėmusios draugą. Nejučia atsidūrusi žaliuojančioje pievoje atokiai nuo žmonių šurmulio, aš kritau į žalią patalą ir raudojau tol, kol pritrūkau oro. Pamaniusi, kad dūstu skausme, panūdau kvėpuoti pilna krūtine. Taip tankiai ir giliai, kaip dar niekada nebuvo kvėpavusi. Nesustodama gėriau orą į save, kol pradėjo suktis galva. Ir tada nutiko kai kas keista. Pirštų galiukai ėmė dilgčioti, kaisti, o kūnu te

MIEGANTI SIELOS GALIA

Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus. Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu. Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti.  Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidinis ži

TŪKSTANTĮ TONŲ SVERIANTYS ŽODŽIAI

Lėktuvas oro uoste nusileido brėkštant. Kerė nežino, kodėl taip skuba, kodėl nelaukė patogaus reiso vidudienį, jai tiesiog labai reikėjo namo. Ji nebuvo čia, regis, visą amžinybę ir kai pagaliau apsisprendė sugrįžti visam laikui, tarytum nematomas sūkurys įsuko varginančios mintys -,,kad tik greičiau“. Kad tik greičiau apkabinti mamą, pauostyti žilą tėčio barzdą kvepiančią cigarais, kad tik greičiau delnu prisiliesti prie savo išsiilgto kambario sienų. Ji, jau dabar visu kūnu jaučia kaip išsities mergaitiškoje, nėriniais išdabintoje lovoje ir jausis kalta, išdavusi, palikusi. Pliušinė meška, visą šį laiką sergėjusi Kerės tvirtovę, savo rudų sagų akutėmis patvirtins, kad ji išties labai kalta. Ir ne tik. Ji skubėjo ne tik į gimtus namus. Ji skubėjo pas JĮ. Dabar ji jau žino, kaip turėjo pasielgti anuomet. Ką turėjo jam pasakyti, kaip paaiškinti tai kas nutiko. Bet tuomet ji nemokėjo. Jautėsi kalta, nors tokia nebuvo. Ji tiesiog pabėgo. Būtų juokinga, jei nebūtų apmaudu