Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

PRIEŠ GIMSTANT ŠEDEVRUI



 Šiemet pavasaris įsisiūbavo neįtikėtinu greičiu.
Baltas žiemos sidabras dingo nuo žemės paviršiaus per vieną naktį. Rafinuotas pavasario šilumos aksomas kas rytą vis atkakliau savo plonais piršteliais kutena gamtą. Saulė dangumi raičiojasi vis ilgiau. Žolė Neries pakrantėse kasdien darosi vis ryškesnė, tekančio vandens čiulbesys – tarsi nenuilstanti gamtos pabudimo mantra, atkartoja mano gyslose pulsuojančio gyvenimo palaimą.  
Ydingas šaltuko kartėlis pasitraukė kartu su pirmais saulės spinduliais. Kartu su pavasariu many pabudo begalinė meilė gyvenimui.
Visada džiaugiausi šiuo metų laiku, tačiau šiemet viskas kitaip. Mano esybė panirusi į smulkias gyvenimo detales, tas, kurios anksčiau atrodė anokia čia vertybė.
Savo vidumi išgyvenu dvilypius jausmus. Kartais maištas prieš tėkmę paima viršų. Tada jaučiu visa ko laikinumą – tarsi viskas, dėl ko šiame gyvenime taip atkakliai kovojau, būtų juokingai nereikšminga. Kova už savo vietą po saule, už žemiškus siekius, už pripažinimą, materiją net laisvę - man rodosi, turi tiek nedaug reikšmės, palyginus su tuo, kad net tada kai aš, debesų laiptais iškeliausiu pas savo Kūrėją – Žemė toliau suksis savo įprasto šokio ritmu, pagal Visatos melodiją. O saulė vis viena kils kas rytą, net jeigu aš jos nematysiu.
Bet tuo pat metu, manyje auga pagarbus šito laikino, stebuklingo grožio suvokimas.  Nuo Adomo ir Ievos laikų gelmės iki dabar - tiksi tas pats, neklystantis, Kūrėjo sumeistrautas gyvybės mechanizmas. Ir aš suprantu, koks gabus jis savo neklystančiuose sprendimuose.
Tarsi suvokdama ar nujausdama laukiančias permainas - mano siela iš naujo įsimylėjo gyvenimą. Tikėjimas nenuilstančia kaita ir neišvengiamu kiekvienos gyvybės prisikėlimu, švelniai nuvilnija nugara iki pat kojų pirštų galiukų.
Kas rytą, pramerkusi akis, pajuntu begalinę aistrą artėjančiai dienai ir su malonumu atveriu plačiai jai savo glėbį. Mėgaujuosi ryte įkvėptu oro svaiguliu ir vakaro dangų užvilkusiu pilku tabaku, kviečiančiu  pasiklausyti, kaip eglė po langu vaitoja raminančią lopšinę.
Kartais klausiu savęs – ar padariau viską, ką galėjau? Ar atidaviau viską, kam buvau pakviesta? Ar viską, kas matricų kodais lindėjo užrakinta pasąmonės mikroschemose, sugebėjau atrakinti ir atiduoti šiam pasauliui? Ar įstengiau savo knygomis perteikti, kas šioje Galaktikoje yra amžina vertybė, kurią tūkstančius metų nešamės  savo patirčių rankinėje?
Tada suvokiu, kad dar ne. Deruosi su Aukštesniąja Jėga, dar nors pora pavasarių mano šnervėmis uostyti drauge sodrų Plukės žiedą ir dar nors pora syk mano akimis pasveikinti namo sugrįžusias gerves.
Mainais siūlau Jai rankraštį, lūkuriuojantį ant mano darbo stalo. Nešiojuosi atsargiai jį kūrybos įsčiose, brandinu ir saugau.
Įkvėpta nuojautos apie laikinumą, besimėgaudama kunkuliuojančia pavasario energija - siela rašo mano pirštais. Apie tai, ko dar niekada neliečiau. Apie tai, ko nesinorėjo matyti. Bet mačiau. Tik tylėjau.
Jos šmirinėja stoties rajone. Apsitaisiusios groteskiškais ,,grožio“ atributais – pernelyg atvirais kūnais, pernelyg ryškiai pasidažiusios, pernelyg pasitikinčios savimi. Savo susikurtame skausmo spektaklyje vaidinančios svarbias damas. Laukia, kol bus pastebėtos ir nupirktos. Už kelis grašius atiduos savo kūną, tam, kuris pakvies.
Jauki kavinukė ankstyvą rytą dar visai tuščia. Esu nuolatinė lankytoja, kuriai skiriamas pirmas kepinys, jau trisdešimt dienų. Malonu čia užeiti kas rytą ir pasveikinti šypsniu jauną vaikiną, atsakingai trinantį medinį  prekystalio paviršių. Šiltas raguolis molinėje lėkštelėje - it riestas vabalas, snaudžiantis ant glotnaus lapo. Mano arbatos puodelio garų karštis maloniai glosto skruostą.
Stebiu pro langą ,,miegančius drugelius‘‘. Jos pasirinko nepabusti. Pasirinko save parduoti, bausti, kankinti. Hado duobė jų sąmonei atrodo šilčiausiu prieglobsčiu. Ir aš gerbiu jų pasirinkimą. Tačiau turiu galimybę papasakoti jų istoriją, taip, kaip jaučiu.
Kam? Toms, kurios dar turi noro rinktis kitaip. Toms, kurios gal dvejoja ir nežino, kur šis kelias veda.
Stebiu jas, sulindusias į abejingumo, atšiaurumo, o kartais į perdėtos euforijos kokonus. Jaučiu kiekvienos jų vidinę tuštumą, nebylų riksmą ir mano siela parenka joms vardus. Sukuria aplinkybių scenarijus, negandų eiliškumą, skausmų tragizmą. Padovanoja pseudo išgijimo galimybes, butaforinius namus. Sušildo išgalvotuose rūpestinguose glėbiuose, apdovanoja neištartais padrąsinančiais žodžiais.
Mano sielos katarsis išsilieja padrikomis eilutėmis, bala žino iš kur atsiradusiame suglamžytame popieriaus lape.
,,Rašyk, Jurga!“- girdžiu garsų paliepimą savo viduje ir pirštai kaip pašėlę leidžiasi vedami sielos. Tarsi spuogas skaidrioje sąmonėje painiojasi kibi mintis - ,,ar spėsi?‘‘ – veju šalin -,, Dieve leisk man tai pabaigti...‘‘
Tą sekundę ateina nenuginčijamas aiškumas. Žinau kad spėsiu. Ir ne tik apie jas. Dar turiu apdainuoti odę džiaugsmui.
O dabar – tegul gimsta - ,,MIEGANČIŲ DRUGELIŲ TVIRTOVĖ“.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios   liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti   puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda