Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

PRIEŠ GIMSTANT ŠEDEVRUI



 Šiemet pavasaris įsisiūbavo neįtikėtinu greičiu.
Baltas žiemos sidabras dingo nuo žemės paviršiaus per vieną naktį. Rafinuotas pavasario šilumos aksomas kas rytą vis atkakliau savo plonais piršteliais kutena gamtą. Saulė dangumi raičiojasi vis ilgiau. Žolė Neries pakrantėse kasdien darosi vis ryškesnė, tekančio vandens čiulbesys – tarsi nenuilstanti gamtos pabudimo mantra, atkartoja mano gyslose pulsuojančio gyvenimo palaimą.  
Ydingas šaltuko kartėlis pasitraukė kartu su pirmais saulės spinduliais. Kartu su pavasariu many pabudo begalinė meilė gyvenimui.
Visada džiaugiausi šiuo metų laiku, tačiau šiemet viskas kitaip. Mano esybė panirusi į smulkias gyvenimo detales, tas, kurios anksčiau atrodė anokia čia vertybė.
Savo vidumi išgyvenu dvilypius jausmus. Kartais maištas prieš tėkmę paima viršų. Tada jaučiu visa ko laikinumą – tarsi viskas, dėl ko šiame gyvenime taip atkakliai kovojau, būtų juokingai nereikšminga. Kova už savo vietą po saule, už žemiškus siekius, už pripažinimą, materiją net laisvę - man rodosi, turi tiek nedaug reikšmės, palyginus su tuo, kad net tada kai aš, debesų laiptais iškeliausiu pas savo Kūrėją – Žemė toliau suksis savo įprasto šokio ritmu, pagal Visatos melodiją. O saulė vis viena kils kas rytą, net jeigu aš jos nematysiu.
Bet tuo pat metu, manyje auga pagarbus šito laikino, stebuklingo grožio suvokimas.  Nuo Adomo ir Ievos laikų gelmės iki dabar - tiksi tas pats, neklystantis, Kūrėjo sumeistrautas gyvybės mechanizmas. Ir aš suprantu, koks gabus jis savo neklystančiuose sprendimuose.
Tarsi suvokdama ar nujausdama laukiančias permainas - mano siela iš naujo įsimylėjo gyvenimą. Tikėjimas nenuilstančia kaita ir neišvengiamu kiekvienos gyvybės prisikėlimu, švelniai nuvilnija nugara iki pat kojų pirštų galiukų.
Kas rytą, pramerkusi akis, pajuntu begalinę aistrą artėjančiai dienai ir su malonumu atveriu plačiai jai savo glėbį. Mėgaujuosi ryte įkvėptu oro svaiguliu ir vakaro dangų užvilkusiu pilku tabaku, kviečiančiu  pasiklausyti, kaip eglė po langu vaitoja raminančią lopšinę.
Kartais klausiu savęs – ar padariau viską, ką galėjau? Ar atidaviau viską, kam buvau pakviesta? Ar viską, kas matricų kodais lindėjo užrakinta pasąmonės mikroschemose, sugebėjau atrakinti ir atiduoti šiam pasauliui? Ar įstengiau savo knygomis perteikti, kas šioje Galaktikoje yra amžina vertybė, kurią tūkstančius metų nešamės  savo patirčių rankinėje?
Tada suvokiu, kad dar ne. Deruosi su Aukštesniąja Jėga, dar nors pora pavasarių mano šnervėmis uostyti drauge sodrų Plukės žiedą ir dar nors pora syk mano akimis pasveikinti namo sugrįžusias gerves.
Mainais siūlau Jai rankraštį, lūkuriuojantį ant mano darbo stalo. Nešiojuosi atsargiai jį kūrybos įsčiose, brandinu ir saugau.
Įkvėpta nuojautos apie laikinumą, besimėgaudama kunkuliuojančia pavasario energija - siela rašo mano pirštais. Apie tai, ko dar niekada neliečiau. Apie tai, ko nesinorėjo matyti. Bet mačiau. Tik tylėjau.
Jos šmirinėja stoties rajone. Apsitaisiusios groteskiškais ,,grožio“ atributais – pernelyg atvirais kūnais, pernelyg ryškiai pasidažiusios, pernelyg pasitikinčios savimi. Savo susikurtame skausmo spektaklyje vaidinančios svarbias damas. Laukia, kol bus pastebėtos ir nupirktos. Už kelis grašius atiduos savo kūną, tam, kuris pakvies.
Jauki kavinukė ankstyvą rytą dar visai tuščia. Esu nuolatinė lankytoja, kuriai skiriamas pirmas kepinys, jau trisdešimt dienų. Malonu čia užeiti kas rytą ir pasveikinti šypsniu jauną vaikiną, atsakingai trinantį medinį  prekystalio paviršių. Šiltas raguolis molinėje lėkštelėje - it riestas vabalas, snaudžiantis ant glotnaus lapo. Mano arbatos puodelio garų karštis maloniai glosto skruostą.
Stebiu pro langą ,,miegančius drugelius‘‘. Jos pasirinko nepabusti. Pasirinko save parduoti, bausti, kankinti. Hado duobė jų sąmonei atrodo šilčiausiu prieglobsčiu. Ir aš gerbiu jų pasirinkimą. Tačiau turiu galimybę papasakoti jų istoriją, taip, kaip jaučiu.
Kam? Toms, kurios dar turi noro rinktis kitaip. Toms, kurios gal dvejoja ir nežino, kur šis kelias veda.
Stebiu jas, sulindusias į abejingumo, atšiaurumo, o kartais į perdėtos euforijos kokonus. Jaučiu kiekvienos jų vidinę tuštumą, nebylų riksmą ir mano siela parenka joms vardus. Sukuria aplinkybių scenarijus, negandų eiliškumą, skausmų tragizmą. Padovanoja pseudo išgijimo galimybes, butaforinius namus. Sušildo išgalvotuose rūpestinguose glėbiuose, apdovanoja neištartais padrąsinančiais žodžiais.
Mano sielos katarsis išsilieja padrikomis eilutėmis, bala žino iš kur atsiradusiame suglamžytame popieriaus lape.
,,Rašyk, Jurga!“- girdžiu garsų paliepimą savo viduje ir pirštai kaip pašėlę leidžiasi vedami sielos. Tarsi spuogas skaidrioje sąmonėje painiojasi kibi mintis - ,,ar spėsi?‘‘ – veju šalin -,, Dieve leisk man tai pabaigti...‘‘
Tą sekundę ateina nenuginčijamas aiškumas. Žinau kad spėsiu. Ir ne tik apie jas. Dar turiu apdainuoti odę džiaugsmui.
O dabar – tegul gimsta - ,,MIEGANČIŲ DRUGELIŲ TVIRTOVĖ“.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

MIEGANTI SIELOS GALIA

Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus. Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu. Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti.  Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidinis ži

DIEVO RANKRAŠČIO SERGĖTOJA

Skaidrios Birželio naktys per gražios miegui. Visagalio Dievo statybos šedevras – milijardais jonvabalių žibantis dangiškas kupolas. Jo kūrybinio triumfo tribūna , paruošta mano astraliniam nakties šėlsmui. Paskutinis sergėtojas, naktinėtojas Bimas, pailsęs nukiūtino nusnūsti, o žiogai – kaupia jėgas sekančiam etiudui. Gyvūnai ir augalai ilsisi po kaitrios dienos. Visa biologija paklūsta gamtos dėsniams, tik ne mano nenuorama siela. Šiąnakt - pilnatis apglėbusi dangų - laukia mano ritualo. Nes mano sielos ir dangaus vienovė - vainikuoja visas vasaros pilnatis. Tai mano kosminės nirvanos laikas. Tyliai, tarsi pelė tipenu grindimis, laikydama rankoje degančią žvakę. Mano šešėlis ilgesingai tįsta sienomis. Lengvas rūbas atsargiai glosto kojas, plaukai vėjavaikiškai žaidžia žvakės atspindžiuose.  Tarsi ragana – suku rankoje smilkstantį šalaviją. Jo salsvas, malonus kvapas švelniai svaigina, užburdamas kambario tylą. Plačiai atveriu langą ir susirangau ant palangės, rūpe

ŽALIOJI VISATOS SĄMONĖ / SUSIJUNGIMAS

Aš dievinu naktį. Nuo tos akimirkos kai atsimenu save, mane nuolat vilioja sapnai. Aš atsimenu save nuo tos dienos, kai mano mylimas katinas paliko savo baltą, minkštą kūnelį ir iškeliavo į katinų rojų. Tai nutiko kai man buvo vienuolika. Aš radau jį tysantį vidurį dulkėtos gatvės ir tą akimirką supratau, kad praradau amžiams. Plunksnelė buvo ne tik katinas, bet ir geriausias mano draugas. Man visuomet atrodė, kad ji supranta ir žino viską. Apie gyvenimą, apie tai kas tikra ir apie mane pačią. Apimta nevilties, pasileidau laukais kuo toliau nuo tos siaubingos vietos, atėmusios draugą. Nejučia atsidūrusi žaliuojančioje pievoje atokiai nuo žmonių šurmulio, aš kritau į žalią patalą ir raudojau tol, kol pritrūkau oro. Pamaniusi, kad dūstu skausme, panūdau kvėpuoti pilna krūtine. Taip tankiai ir giliai, kaip dar niekada nebuvo kvėpavusi. Nesustodama gėriau orą į save, kol pradėjo suktis galva. Ir tada nutiko kai kas keista. Pirštų galiukai ėmė dilgčioti, kaisti, o kūnu te