Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

PRIEŠ GIMSTANT ŠEDEVRUI



 Šiemet pavasaris įsisiūbavo neįtikėtinu greičiu.
Baltas žiemos sidabras dingo nuo žemės paviršiaus per vieną naktį. Rafinuotas pavasario šilumos aksomas kas rytą vis atkakliau savo plonais piršteliais kutena gamtą. Saulė dangumi raičiojasi vis ilgiau. Žolė Neries pakrantėse kasdien darosi vis ryškesnė, tekančio vandens čiulbesys – tarsi nenuilstanti gamtos pabudimo mantra, atkartoja mano gyslose pulsuojančio gyvenimo palaimą.  
Ydingas šaltuko kartėlis pasitraukė kartu su pirmais saulės spinduliais. Kartu su pavasariu many pabudo begalinė meilė gyvenimui.
Visada džiaugiausi šiuo metų laiku, tačiau šiemet viskas kitaip. Mano esybė panirusi į smulkias gyvenimo detales, tas, kurios anksčiau atrodė anokia čia vertybė.
Savo vidumi išgyvenu dvilypius jausmus. Kartais maištas prieš tėkmę paima viršų. Tada jaučiu visa ko laikinumą – tarsi viskas, dėl ko šiame gyvenime taip atkakliai kovojau, būtų juokingai nereikšminga. Kova už savo vietą po saule, už žemiškus siekius, už pripažinimą, materiją net laisvę - man rodosi, turi tiek nedaug reikšmės, palyginus su tuo, kad net tada kai aš, debesų laiptais iškeliausiu pas savo Kūrėją – Žemė toliau suksis savo įprasto šokio ritmu, pagal Visatos melodiją. O saulė vis viena kils kas rytą, net jeigu aš jos nematysiu.
Bet tuo pat metu, manyje auga pagarbus šito laikino, stebuklingo grožio suvokimas.  Nuo Adomo ir Ievos laikų gelmės iki dabar - tiksi tas pats, neklystantis, Kūrėjo sumeistrautas gyvybės mechanizmas. Ir aš suprantu, koks gabus jis savo neklystančiuose sprendimuose.
Tarsi suvokdama ar nujausdama laukiančias permainas - mano siela iš naujo įsimylėjo gyvenimą. Tikėjimas nenuilstančia kaita ir neišvengiamu kiekvienos gyvybės prisikėlimu, švelniai nuvilnija nugara iki pat kojų pirštų galiukų.
Kas rytą, pramerkusi akis, pajuntu begalinę aistrą artėjančiai dienai ir su malonumu atveriu plačiai jai savo glėbį. Mėgaujuosi ryte įkvėptu oro svaiguliu ir vakaro dangų užvilkusiu pilku tabaku, kviečiančiu  pasiklausyti, kaip eglė po langu vaitoja raminančią lopšinę.
Kartais klausiu savęs – ar padariau viską, ką galėjau? Ar atidaviau viską, kam buvau pakviesta? Ar viską, kas matricų kodais lindėjo užrakinta pasąmonės mikroschemose, sugebėjau atrakinti ir atiduoti šiam pasauliui? Ar įstengiau savo knygomis perteikti, kas šioje Galaktikoje yra amžina vertybė, kurią tūkstančius metų nešamės  savo patirčių rankinėje?
Tada suvokiu, kad dar ne. Deruosi su Aukštesniąja Jėga, dar nors pora pavasarių mano šnervėmis uostyti drauge sodrų Plukės žiedą ir dar nors pora syk mano akimis pasveikinti namo sugrįžusias gerves.
Mainais siūlau Jai rankraštį, lūkuriuojantį ant mano darbo stalo. Nešiojuosi atsargiai jį kūrybos įsčiose, brandinu ir saugau.
Įkvėpta nuojautos apie laikinumą, besimėgaudama kunkuliuojančia pavasario energija - siela rašo mano pirštais. Apie tai, ko dar niekada neliečiau. Apie tai, ko nesinorėjo matyti. Bet mačiau. Tik tylėjau.
Jos šmirinėja stoties rajone. Apsitaisiusios groteskiškais ,,grožio“ atributais – pernelyg atvirais kūnais, pernelyg ryškiai pasidažiusios, pernelyg pasitikinčios savimi. Savo susikurtame skausmo spektaklyje vaidinančios svarbias damas. Laukia, kol bus pastebėtos ir nupirktos. Už kelis grašius atiduos savo kūną, tam, kuris pakvies.
Jauki kavinukė ankstyvą rytą dar visai tuščia. Esu nuolatinė lankytoja, kuriai skiriamas pirmas kepinys, jau trisdešimt dienų. Malonu čia užeiti kas rytą ir pasveikinti šypsniu jauną vaikiną, atsakingai trinantį medinį  prekystalio paviršių. Šiltas raguolis molinėje lėkštelėje - it riestas vabalas, snaudžiantis ant glotnaus lapo. Mano arbatos puodelio garų karštis maloniai glosto skruostą.
Stebiu pro langą ,,miegančius drugelius‘‘. Jos pasirinko nepabusti. Pasirinko save parduoti, bausti, kankinti. Hado duobė jų sąmonei atrodo šilčiausiu prieglobsčiu. Ir aš gerbiu jų pasirinkimą. Tačiau turiu galimybę papasakoti jų istoriją, taip, kaip jaučiu.
Kam? Toms, kurios dar turi noro rinktis kitaip. Toms, kurios gal dvejoja ir nežino, kur šis kelias veda.
Stebiu jas, sulindusias į abejingumo, atšiaurumo, o kartais į perdėtos euforijos kokonus. Jaučiu kiekvienos jų vidinę tuštumą, nebylų riksmą ir mano siela parenka joms vardus. Sukuria aplinkybių scenarijus, negandų eiliškumą, skausmų tragizmą. Padovanoja pseudo išgijimo galimybes, butaforinius namus. Sušildo išgalvotuose rūpestinguose glėbiuose, apdovanoja neištartais padrąsinančiais žodžiais.
Mano sielos katarsis išsilieja padrikomis eilutėmis, bala žino iš kur atsiradusiame suglamžytame popieriaus lape.
,,Rašyk, Jurga!“- girdžiu garsų paliepimą savo viduje ir pirštai kaip pašėlę leidžiasi vedami sielos. Tarsi spuogas skaidrioje sąmonėje painiojasi kibi mintis - ,,ar spėsi?‘‘ – veju šalin -,, Dieve leisk man tai pabaigti...‘‘
Tą sekundę ateina nenuginčijamas aiškumas. Žinau kad spėsiu. Ir ne tik apie jas. Dar turiu apdainuoti odę džiaugsmui.
O dabar – tegul gimsta - ,,MIEGANČIŲ DRUGELIŲ TVIRTOVĖ“.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

  Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana. Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus. Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau .   Atsiprašau , kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio. Atsiprašau , kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko m