ANAPUS ŽEMĖS LAIKO RĖMŲ

Rožinis saulėlydis, dar kurį laiką kabojo ant tolumoje išsirikiavusių viršūnių, o paskui nugulė kažkur už horizonto. Prieš pusvalandį užgeso paskutinis saulės šviesos siūlas tįstantis per kambario grindis. Švelnios, šiltos sutemos nedrąsiai žvilgčioja pro langą. Žvakė, gležnais piršteliais ant sienos piešia laibakojus flamingus. Išsitiesusi lovoje, įbedusi žvilgsnį į lubas, laukiu patekančio mėnulio. Šiąnakt viskas bus truputį kitaip.

Dar niekada nebuvau su jais susitikusi. Neturėjau progos Jų pamatyti ir negalėjau paklausti - kodėl aš?  ,Tea Mar‘ gyvenančių šioje žemėje yra daug, o išsirinko mane - naivią mergiotę, atitrūkusią nuo Motinos Gamtos, pamiršusią savo tikrąją prigimtį.
Greičiausiai todėl, kad mano Natalinis horoskopas pasižymi ypatingomis savybėmis, kurių neįmanoma paaiškinti astrologiškai, o Šiaurinis ir Pietinis mėnulio mazgas, aiškiai rodo lemtingas  savybes – intuicija, aiškiaregystė, gilus matymas.
Lyg ir suprantu, kad mano karminė užduotis yra išgydyti savo sielą, tokiu būdu keičiant ateinančių kartų užduotis, kad mano paskirtis šiame gyvenime – priėmimas ir besąlyginė meilė – pirmiausiai sau. Aš toji, kuriai pavesta išnarplioti begales susivėlusių voratinklių, užgydyti žaizdas, kurios skaičiuoja šimtus metų.
Tačiau vis tiek norėčiau paklausti daugybės dalykų, kurių dar nepajėgiu suprasti.

Šiame gyvenime aš greit prikėliau savo vidinę išmintį iš gilaus letargo. Mano prigimtinis smalsumas nuolat gena sužinoti daugiau. Be šitos aistros aš tiesiog negaliu.
Smegenys rezga klausimų raizginį, bando surūšiuoti pagal svarbą. Jaudulys prieš nepaprastą susitikimą, tarsi ristūnas žirgas, tranko kanopomis širdį. Nežinomybės, naujų potyrių atmosfera, neleidžia man nei sekundės snūstelėti. Vakar naktį gavau naują užduotį – susitikti su Jais ir išmokti kažką svarbaus.

Gulbės plunksnos lengvumu išsliuogiu iš lovos. Meiliai žvilgsniu apglostau senų namų sienas. Nuo tada, kai mano gyvenimo amplua visiems laikams pasikeitė, aš įsimylėjau šį ramybės ir vienatvės lizdą. Tyliai užveriu mylimų namų duris. Žolė drėgnais lašais apkabina čiurnas. Šiltu, sodriu aromatu garuoja rožių krūmas apsivijęs terasą. Varteliai suvaitoja atsisveikindami. Basa, susisupusi į šiltą skarą, žvyruotu takeliu patraukiu miško link.

Jaučiu - laukinis šuo ir vėl tipena paskui. Stebi mane kaskart, kai nakčia patraukiu miškan. Vakar leidosi paglostomas, nors žmonės jam nepatinka. Jo kailis šiurkštus, tarsi pirties šepetys, tačiau žvilgsnis taikus. Visada seka iš paskos, o paskui pasislepia atokiau krūmuose. Jo akys šviečia žalia šviesa, mirgančia lapų tankmėje. Tarsi sargybinis tigras - sergstintis savo Kleopatrą. Manęs čia saugoti nereikia, man niekas negresia, tačiau smagu jausti šalia artimos sielos rūpestį.

Mano tikslas pasiektas per kelias minutes. Prisimenu kaip džiūgavau, kai ją radau - taisyklingo rato formos aikštelė, apjuosta senais medžiais. Ji ne šiaip sau aikštelė – čia medžiai ir akmenys tiksliai atkartoja Dievo raštus danguje.
Centriniame taške, jos viduryje - pūpso milžiniškas akmuo, žymintis Galaktikos centrą. Visame plote aiškiai akmenimis suraikyti - dvylika būstų. Pušys ir eglės – stulbinančiu tikslumu tarnauja zodiako ženklais, skirtingų formų rieduliai – planetos.
Pastebėjau, kad aikštelė nuolat kinta. Kaskart aplankiusi ją, randu čia viską jau kitaip. Tarsi Dangaus ir Žemės matrica, ant suvokiamos ir mistinės ribos.

Jaučiu šitos vietos šventumą. Jos galia nenusakoma žemiškais žodžiais. Žinau, kad šią naktį čia susitiks praeitis, dabartis ir ateitis. Čia neteks galios Žemės laiko rėmai, būtis sutirštės iki visiškos pilnatvės, prasivers astraliniai vartai ir aš pagaliau susitiksiu su Jais.

Lėtai einu link centrinio akmens. Pėdos nyra į vėsias, drėgnas samanas. Užuodžiu sodrų dirvos kvapą, sumišusį su raminančiu pušų spyglių aromatu.
Susirangau ant centre stūksančio galiūno, o veidą pakeliu tiesiai į mėnulį. Užmerkiu akis ir imu kvėpuoti. Taip giliai, kad net labiau širdim, nei plaučiais.

Girdžiu aplink mane besisukančių orbitos kristalų skambesį, žiežirbom skyla laiko barjerai, dūžta egzistuojančio ir paralelinio, matomo ir nematomo pasaulio sferos, lūžta proto ribos, išsiliedamos į viso ko pilną suvokimą.

Pramerkusi akis regiu link manęs artėjančią siluetų eilę. Melsvoj prieblandoj, apgaubti ūko, artėja Pakylėtieji Mokytojai. Tarsi vynas, ima lietis jų meilė ir rūpestis, tokio gilumo, tokio skaidrumo, kokį sunkiai tepakelia žmogiška mano širdis. Kūnas alpsta nuo dar nepatirtos, šviesmečių dydžiu matuojamos, besąlyginės meilės. Žiūriu į juos, skruostais srūva ašaros, nes suprantu, kad esu palaiminta. 

Palaiminta, kad galiu tai patirti. Ir dėkingumas iš mano esybės pasipila jausmų upe. Degina atsivėrusią širdį, apkabina visus paeiliui.

Aplink juos ima būriuotis daugybė šviesos būtybių. Suprantu, kad tai Jie. Mano Protėviai. Kad dėl Jų aš šiandien atėjau. Kad tai Jie teka mano gyslomis, įkvėpdami ir atverdami manyje glūdinčias paslaptis.
Mano mokytojai išsirikiuoja prieš mane eilėmis, mainosi, kinta. Kai kurie nematyti, bet žinau, kad savi. Jaučiu vibruojančią energiją, užpildančią tuščias mano esybės dalis. Mano sąmonėje eilėmis rikiuojančią Akašoje saugota amžina išmintis, protėvių patirtys atsiveria giliais suvokimais ir mainosi į dabarties akimirkos prasmes.
Akimis ieškau jos, savo didžiosios meilės ir šviesos. Iš kart surandu. Jos vidinė jėga man tokia pažįstama. Kiekviena kūno ląstelė manyje jos išsiilgus. Jausmu apkabinu jos kojas, glaudžiuosi skruostu prie kelių ir vidumi kartoju taip ilgai širdyje nešiotą ilgesį.
Iš manęs liejasi lauk viskas, kas skausmu, nepriėmimu dar buvo pasilikę ir pamažu pildosi pilnatve, vidine išmintimi ir ramybe.

Dairausi aplink ir jaučiuosi sava tarp savų. Suvokiu, kad jie buvo šalia ir yra visada. Tik aš iki šiol nemokėjau jų jausti. Saugumas, meilė, rūpestis – nusėda giliai į neuronų jungtis.
O prieš akis atsiveria mano gyvenimo kodai. Mintyse juokiuosi iš savo bailumo, iš pasipriešinimų, neigimo. Juk viską galėjau pasiimti, vos tik panorėjus, tačiau vis dar naiviai tikėjau proto kurtomis ribomis.  

Žvalgausi, stebiuosi Jų gerumu, dosnumu, atsidavimu ir atjauta. Semiu sielos saujomis visko, kiek tik pajėgiu. Šio maisto man užteks ilgus metus. Ir žinosiu kur vėl pasisemti.

Širdimi grąžinu Jiems dėkingumą.
Kiekvienam - rūpestingai ir kruopščiai. Apkabinu, glaudžiuosi ir dėkoju.
Nes visų Jų galia, kartu paėmus –
ESU DABARTIES AŠ.