Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

ILGESIO SAITAI



Ši diena buvo beprotiškai ilga.
Man darosi vis sunkiau susikaupti ties paprastais žemiškais rūpesčiais, tarsi per miglą girdžiu bendraamžių svaičiojimus, kvailus jaunatviškus rūpesčius. Mano mintys nuolat nuklysta į kitą pasaulį. 
Ten sugrįžtu naktimis.  
Šiandieną Evita šventė savo aštuonioliktą gimtadienį. Man ji atrodė tokia...stabili...Tvirtai stovinti ant savo aštuoniolikto ,,gyvenimo laiptelio‘‘. Tarsi gulbė suko ratus šokių aikštelėje, pasididžiuodama demonstravo naują prašmatnią suknelę, džiūgavo gavusi dovanų beverčius makiažo niekučius. Stebėjau ją ir nejučia pavydėjau šio normalumo. Aš – tarsi dagys po uodega sampratai, kaip turi elgtis ir jaustis aštuoniolikmečiai.
Kartais atrodo, kad norėčiau būti tokia kaip jie – mano vienmečiai. Domėtis paprastais dalykais ir gyventi vieną gyvenimą. Be nukrypimų. Tada mano mintys ima ,,žmoniškėti‘‘, patiriu erzinančius įgeidžius, įsikimbu laikinų svajonių. Apmaunu save, kad tai tikra, reikalinga, amžina. Ar tikrai...?
Gal... trumpam...
Tačiau man - lemta kitaip. Man lemta suprasti, kad šis gyvenimas – tai tik abstrakcija, nesibaigiančioje sielos būtyje. Patirčių mozaika - Dieviškoje sąmonėje. Klajodama naktimis po paralelines tikroves sužinojau daugybę dalykų, prie kurių žmonės gali prisiliesti tik nuotrupomis - filmų ir knygų pavidalu.
Bet aš jau pasiruošusi didžiajam sąmonės šuoliui. Aš - ,,Tea Ra‘‘ žmogus .
Sužinojau tai ir pasidaviau lemtingam sielos virsmui prieš keletą metų. Turėjau rinkis, ar lėtai ropoti vėžlio žingsneliu, ar nerti kiaurai šviesos greičiu.
Pasirodo, mano sielos Laisva Valia – Visatos įstatuose svarbiausias punktas . Sužinojau, koks reikšmingas yra kiekvienas, net ir menkiausias mano pasirinkimas. Galėjau nepabusti dar kokį šimtą metų , nesiekti Aukščiausios Sielos Būties, tačiau gilei savo viduje išgirdau, kad jau gana. Gana apsimetinėti, jog krūtinėje tuksi tik mėsos gabalas, gražiai pavadintas širdimi, ignoruojant faktą, kokia galia iš ties ten slepiasi.
Mano karminis ciklas eina pabaigon. Turiu galimybę paspartinti sielos evoliuciją. Man skirta misija - aš padedu ilgesio antrankiais surakintoms sieloms aplankyti mylimas vietas.
Šiandien gyvybinė energija pasiekė kritinę ribą. Naktis – tai maistas mano alkanai sielai. Tarsi šokoladas smaližiui, kuris nurimsta tik tuomet, kai sukerta visą jo plytelę iki galo. Skubu lysti po patalais, kol tamsioje dangaus planšetėje ryški mėnulio aureolė pasiruošusi priimti mano tarnystę.
Silpnutė žvakės šviesa švelniai užsūpuoja mano pavargusias blakstienas. Ir aš keliauju vėl, jau pažįstamu Paukščių Taku, tarp dažasvydžio šūviais skriejančių pro šalį dangaus kūnų, pasitikti ilgesio saitais sukaustytos sielos.
Jau lūkuriuoja manęs, prie pat portalo vartų, švyti liūdna pilkšva šviesa.
Stveriu ją šviesos gijomis ir šaunu atgal Galaktikos labirintais, ten kur, žinau, jai reikia. Tiesiog jaučiu kur įsišaknijęs jos ilgesys.
Žinau kad nusivils, kad Žemėje jau kitaip, bet ji nenurims pailsėti, kol pati nepatirs. O aš - tam kad palydėčiau ir saugočiau, aš žinau, kaip sielą vesti paralelinėj tikrovėj.
Miestas sustingęs. Tarsi miega. Vėjo nėra, žolė sustojo augti. Sustingusi akimirka laike. Tik mums. Mums dviems.
Pažįstu šias vietas, kaip ji. Bet ji jų jau neatpažįsta. Tik pilį kurioje gyveno. Švelniai glosto savo permatomais rūko pirštais šaltus akmenis, gailiai niūniuoja negirdėtą melodiją. Tada patraukia per erdvų akmenuotą kiemą, išdidžiai išsitiesusi tarsi obelis. Tarsi ji vis dar būtų karalienė ir čia vis dar būtų jos namai.

-Kuo tu vardu?- klausiu sekdama jai iš paskos. Ši staiga grįžteli, lyg nustebusi, kaip nepažįstu.
-Aš Morta, kunigaikščio teisėta žmona. Keista, kad manęs nežinai...- girdžiu atsakymą su priekaišto gaidele.
Neketinu jai pasakoti to, kas rašoma žmonių sukurtose istorijos knygose. Neketinu jos liūdinti dar labiau. Tik leisiu kurį laiką paskęsti prisiminimuose.
Tyrinėju kartu su ja, kiekvieną centimetrą, colį ir kertelę. Ji žino čia viską, bet kartu ir kažko neranda. Čia ne namai, čia tik laiko dulkėmis apaugęs jų skeletas.
Vaizduotėj šmėsteli miražas – jaukumu, šiluma, gyvybe ir džiaugsmu alsuojančių namų, kurie pranyko laikmečių bedugnėje. Šiltų pirštų liesti daiktai, rankraščiai, kadais glostyti akių, dabar sustingę miega.
Jaučiu jos nerimą, nusivylimą, tuštumą. Jai skauda. Jos namai nepažįstamai pasikeitė. Didžioji menė, tarsi halė nuaidi nuo skausmingos aimanos. Pajuntu ore pasklidusią begalinę jos meilę paveikslui, kabančiam ant sienos. Didingas Kunigaikštis, rūstus ir galingas, apsitaisęs kailiais, akylu žvilgsniu stebi mus atklydėles.
-Čia mano vyras, Didysis Kunigaikštis. O tai, mūsų namai. Arba, greičiau - kas iš jų liko. Aš čia buvau labai laiminga, kaip ir jis. Vis dar menu tuos laikus, o begalinis ilgesys, troškino tai patirti. 
Bet dabar jau matau, kad nieko nebeliko. Tik sienos. Net jos - silpnos ir trapios, lyg mano atminties fragmentai. Laikas tai baigti amžiams. Laikas ilsėtis. Ar galime grįžt?
Man liūdna dėl jos. Bet tuo pačiu suprantu, kad dabar ji nurims ir leis sau gimti dar kartą. Tam, kad iš naujo patirtų nesuskaičiuojamą daugybę gyvenimų. Tai, ką pati nuspręs, ką Laisva Valia sutiks patirti.
Fizika paklūsta Visatos dėsniams. Nurimusios sielos vibracija, ramybė, susitaikymas ir sąmoningas noras grįžti, grąžina mus prie Didžiųjų Vartų. Jie dveji, vieni šalia kitų – tarsi akiniai beribėje erdvėje. Sustoju trumpam atsisveikinti. Mums dar ne pakeliui. Ir ji tai žino. 
Ji keliaus ilsėtis, o aš – ten kur aštuoniolikmečiai žaidžia Žemės žaidimus.
Jaučiuosi atlikusi, tai ką privalėjau. Padėjau dar vienai amžinai sielai nutraukti saitus, neleidusius patirti ramybės. 
Sūpuojantis spiečius mane neša atgal. Banguojanti sąmonės tyla, susilieja su ritmingu kvėpavimu. Vėl imu jausti savo kūną Žemės lauke. 
Nakties likučiai kviečia mane atsipūsti prieš brėkštant. 
Aš paklūstu, kaip ir visada.
Nevalia priešintis Visatos Dėsniams.
Nes aš -,,Tea Ra‘‘ mergina.

nuotrauka iš interneto

Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios   liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti   puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda