Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ




Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje.

Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios  liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti.

Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti  puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui.

Dievaži, ji save gali vadinti pelėda, nes dienomis jos kūne energijos randasi per pus mažiau, nei nusileidus saulei. Oda pašiurpsta nuo minties – energija sugrįžta tuomet, kai ateina laikas kautis.  Kada ji pavirto tuo, ko iš tiesų negali pakęsti?

Meda kas rytą sau kartoja, kad šį vakarą pasistengs užmigti anksti, tačiau istorija kartojasi vis ta pati. Ir pagalvę galva kaskart pasiekia tik auštant.

Ji svarsto, kaip čia nutiko, kad gyvenimą užvaldė tas nepasotinamas begemotas, kuris nekramtęs ryja visus jos vakarus ir naktis. Buvo laikas kai Facebook“as jai atrodė tarsi aukso gysla. Pažinčių, naujienų, pasipuikavimo, apkalbų vandenynas. Kažkaip netyčia, nepastebimai ji tapo karščiuojančia ligone, šiose ,,pasirodyk kokia esi cool‘‘ pirmenybėse.  

Netikėtai apdovanota influencerės titulu, pati susipainiojo, savo pačios žabangose. Reikėjo stengtis pasivyti, kažkam kažką įrodyti, pranokti, sudaryti įvaizdį, apsimesti.

Reikėjo pakęsti mažaraštį gerbėją, leistis į koktų flirtą su apkūniu verslininku, dėkoti už pintinę ridikų, dovanotų strazdanoto drovaus ūkininko, nors Meda jų net nemėgsta.

O svarbiausia - tarsi šiukšlių dėžei, surinkti į save patyčių, pašaipų, nepasitenkinimo, pavydo sąvartynus. Išrūšiuoti visą tą mėšlą savo vertybių mechanizmu ir atgaliniu, ne itin mielu gynybos vamzdžiu, čiurkšle paleisti atgal.

Gal kam atrodo, kad dėmesys yra nuostabus dalykas. Kad grupė gerbėjų, žyminčių jos veiklą širdutėmis, atperka vidinį šleikštulį, kurį Meda jaučia kas rytą, prisiminusi savo vakarykščias veidmainiškas rašliavas. Jai tapo tai veikiau kančia, nei malonumas. Facebook‘as, tarsi naujausio modelio Kercher siurblys, baigia susiurbti visą jos gyvenimą.

O iš tiesų ji yra kitokia. Ne tokia kokią demonstruoja nuotraukose - papūtusi lūputes ir atkišusi biustą. Didelis, sunkus, svetimas vaidmuo, taip spaudžia, kad pro primerktą Barmalėjaus akį, srovele nutįsta sūrus siūlas.

Tą sekundę Meda pagaliau supranta, kad dabar jau tikrai gana. Kad ta liga, kuri siurbia jos gyvybines, žmogiškas, moteriškas galias, kuri nukiša į giliausius užkampius jos džiaugsmo, atjautos, paprastumo, bei tikrumo syvus, galiausiai sužiaumos ją gyvą.

Chalato rankove brūkšteli šlapią veidą, ant stalelio susiranda mobilųjį telefoną ir laukia kol Karolis atsilieps.

 -Sveika žvaigždute! – surinka jis energingai – Keista, kad tu jau pabudai, juk dar ketvirtą ryto buvai aršiame ginče su ,,heitere‘‘ blondine...

Meda skausmingai suraukia kaktą, sunkiai nuryja gličias seiles, giliai įkvepia ir ramiu, užtikrintu balsu sako Karoliui tai, ką diktuoja Širdis.

-Tu esi vienintelis mano draugas, kuriuo pasitikiu visu šimtu procentų, todėl dabar neklausinėk manęs kodėl, tiesiog daryk taip, kaip aš pasakysiu.

Aš dingstu. Iš viso šito susikurto, suknistai netikro, ne mano gyvenimo. Žinau, kad esi puikus ,,hakeris‘‘ ir padarysi tai puikiai. Numarink mane... autoavarija.... ne, gal nusinuodijau... paskendau.... Nežinau.... Uždaryk į ,,durnyną‘‘ kur užsienyje... o gal tapau vienuole...

Čia tavo fantazijai duodu laisvę.  Daryk ką nori, bet manęs Lietuvoje daugiau nėra. Paskleisk visur. Su nuotraukomis ir detalėmis...  Gali ištraukti kokių šiurpių vaizdų, man dzin... Įtikink visus. Gerai?

Aš tau paskambinsiu kai įsikursiu. Dar nežinau kur... Dingsiu ten, kur lems artimiausias lėktuvo bilietas. O tiksliau, kur tėkmė nuves... Ir ačiū tau labai... Kol kas...

Meda padeda telefoną ir stipriai suspaudžia galvą delnais, lyg mėgindama suploti į blyną protestuojančius smegenis. Protas - išskaičiavimais, egoizmu, puikybe, bando užginčyti ir susigrąžinti senąsias valdančiąsias pozicijas.

Tačiau vidinis virsmas jau įvyko. Nuo šiandien, karaliene išrinkta Jos Didenybė Širdis ir protas paleidžiamas į užtarnautą pensiją.  Jam bus leista pasisakyti finansų, mokslo klausimais ir tai tik išskirtiniais atvejais, kai Širdis leis tarti žodį.

Jos Didenybė Širdis išsirinko Tibetą.

Ji pageidauja klausytis vakarinių mantrų, kol akys ganosi kalnų viršūnėse, lydėdamos saulę į debesų patalus. Ji nori vaikščioti basomis, valgyti be stalo  įrankių, miegoti nuoga, maudytis mėnesienoj. Ji nebenori dažytis, jai nepatinka džinsai, o liemenėlės tiesiog negali pakęsti.

Jai pasidarė gyvybiškai svarbu šerti benamius šunis, kurie jau tapo nuolatiniais Medos sekėjais ir dabar ji juokais mintija, jog yra jų influencerė. Meda visiškai pasitiki Jos Didenybe ir stebuklas jos gyvenime nutinka ne kartais, bet kasdien.

Kas rytą pabudusi, ji išeina į saulėtą terasą, su garuojančiu puodeliu rankose ir plačiai atmerktomis akimis žvelgdama į pasaulį negali atsistebėti, kad prieš metus jos paskelbtas manifestas BŪTI AMŽINAI LAIMINGA, susideda iš tokių smulkių ir, regis nereikšmingų dalykų. O jos gerbėjų ratas, nors nemoka skaityti ir rašyti, neturi Facebook‘o paskyrų, tačiau iš jų akių žvilgsnio, Medai bematant pasidaro aišku, kad ji - mylimiausias asmuo, kurio jie niekada neįskaudins, neapkalbės ir neišduos.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

VIDINĖS TĖKMĖS ĮSIKLAUSIUSI

Aš per sena naktimis klausytis spengiančių signalų, turiu per mažai kantrybės laukti kol liausis ūžusios gatvės, bet per jauna leisti dienas ant išmetamųjų dujų debesų. Ir pats tas amžius naujiems atradimams bei nuotykiams. Ne veltui šioje būtyje mano vardas – Patyrimų Dvasia. Atklydau čia iš šurmuliuojančio didmiesčio ieškodama ramybės. Buvau pavargusi nuo ten tvyrančios skubos ir nerimo. Pabodo sukiotis tarp būtybių autopilotu lekiančių savo tuneliais neturinčiais spalvų. Norėjau rasti vietą, kur laikas teka lėčiau, o žmonės gyvena arčiau dangaus ir žemės. Kur galėčiau netrikdoma pasinerti į akimirką, kuri yra DABAR. Taigi, skridau virš vingiuojančio kelio, apkaišyto senais medžiais. Srautu tekėjo automobilių virtinės. Grožėjausi vešlia lapija ir mėgavausi vėjo gūsiais sparnuose. Nesitikėjau už posūkio išvysti nieko ypatingo, tiesiog leidausi nešama VIDINĖS TĖKMĖS, kuri neklysta. Niekada nepamiršiu to pirmo karto kai prieš akis pakalnėn nutįso kelias ž

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

KĄ NORI KURTI, ZOJA?

  A. Sutikau tave, kai jaukioj kavinukėj ištiesei man puodelį kavos. Tavo šypsena miela ir man atrodo – tu laiminga. Bet...Nejaučiu tavo širdies. Tu paslėpus ją giliai. Kad kas nesužeistų. Tavo kaukė tobula. Ir man nerūpi. Aš taip pat šypsausi. Aš taip pat turiu tūkstantį kaukių. B. Tavo podiumas – prekybos centas. Skrupulingai parinkti drabužiai, nepriekaištinga šukuosena, pasitikintis, šaltas žvilgsnis. Aš nejaučiu tavęs. Tu slepiesi puikybės   ir arogancijos apvalkale. Tu ne čia... Tavęs nesimato. Bet man ir nereikia. Aš savam urve matuojuosi savų demonų parinktą popierinę karūną. C. Mes dirbame kasdien drauge. Tam pačiam bosui. Tarsi skruzdėlės velkam save tai pačiai motinėlei. Tavo žvilgsnis - pasiruošęs gynybai ir kautis. Bet tavo širdies aš nejaučiu... Ji - įkalinta baimės stikle, kartu su ledo kubeliais. Ir aš tuo džiaugiuosi. Nes taip pat kaip ir tu, kasdien mūviu netikrumo batus. Nejaučiu, negirdžiu, nes nenoriu. Nes tik aš turiu teisę būti išgirsta. Nes tik mano problemos ve