JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje.

Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios  liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti.

Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti  puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui.

Dievaži, ji save gali vadinti pelėda, nes dienomis jos kūne energijos randasi per pus mažiau, nei nusileidus saulei. Oda pašiurpsta nuo minties – energija sugrįžta tuomet, kai ateina laikas kautis.  Kada ji pavirto tuo, ko iš tiesų negali pakęsti?

Meda kas rytą sau kartoja, kad šį vakarą pasistengs užmigti anksti, tačiau istorija kartojasi vis ta pati. Ir pagalvę galva kaskart pasiekia tik auštant.

Ji svarsto, kaip čia nutiko, kad gyvenimą užvaldė tas nepasotinamas begemotas, kuris nekramtęs ryja visus jos vakarus ir naktis. Buvo laikas kai Facebook“as jai atrodė tarsi aukso gysla. Pažinčių, naujienų, pasipuikavimo, apkalbų vandenynas. Kažkaip netyčia, nepastebimai ji tapo karščiuojančia ligone, šiose ,,pasirodyk kokia esi cool‘‘ pirmenybėse.  

Netikėtai apdovanota influencerės titulu, pati susipainiojo, savo pačios žabangose. Reikėjo stengtis pasivyti, kažkam kažką įrodyti, pranokti, sudaryti įvaizdį, apsimesti.

Reikėjo pakęsti mažaraštį gerbėją, leistis į koktų flirtą su apkūniu verslininku, dėkoti už pintinę ridikų, dovanotų strazdanoto drovaus ūkininko, nors Meda jų net nemėgsta.

O svarbiausia - tarsi šiukšlių dėžei, surinkti į save patyčių, pašaipų, nepasitenkinimo, pavydo sąvartynus. Išrūšiuoti visą tą mėšlą savo vertybių mechanizmu ir atgaliniu, ne itin mielu gynybos vamzdžiu, čiurkšle paleisti atgal.

Gal kam atrodo, kad dėmesys yra nuostabus dalykas. Kad grupė gerbėjų, žyminčių jos veiklą širdutėmis, atperka vidinį šleikštulį, kurį Meda jaučia kas rytą, prisiminusi savo vakarykščias veidmainiškas rašliavas. Jai tapo tai veikiau kančia, nei malonumas. Facebook‘as, tarsi naujausio modelio Kercher siurblys, baigia susiurbti visą jos gyvenimą.

O iš tiesų ji yra kitokia. Ne tokia kokią demonstruoja nuotraukose - papūtusi lūputes ir atkišusi biustą. Didelis, sunkus, svetimas vaidmuo, taip spaudžia, kad pro primerktą Barmalėjaus akį, srovele nutįsta sūrus siūlas.

Tą sekundę Meda pagaliau supranta, kad dabar jau tikrai gana. Kad ta liga, kuri siurbia jos gyvybines, žmogiškas, moteriškas galias, kuri nukiša į giliausius užkampius jos džiaugsmo, atjautos, paprastumo, bei tikrumo syvus, galiausiai sužiaumos ją gyvą.

Chalato rankove brūkšteli šlapią veidą, ant stalelio susiranda mobilųjį telefoną ir laukia kol Karolis atsilieps.

 -Sveika žvaigždute! – surinka jis energingai – Keista, kad tu jau pabudai, juk dar ketvirtą ryto buvai aršiame ginče su ,,heitere‘‘ blondine...

Meda skausmingai suraukia kaktą, sunkiai nuryja gličias seiles, giliai įkvepia ir ramiu, užtikrintu balsu sako Karoliui tai, ką diktuoja Širdis.

-Tu esi vienintelis mano draugas, kuriuo pasitikiu visu šimtu procentų, todėl dabar neklausinėk manęs kodėl, tiesiog daryk taip, kaip aš pasakysiu.

Aš dingstu. Iš viso šito susikurto, suknistai netikro, ne mano gyvenimo. Žinau, kad esi puikus ,,hakeris‘‘ ir padarysi tai puikiai. Numarink mane... autoavarija.... ne, gal nusinuodijau... paskendau.... Nežinau.... Uždaryk į ,,durnyną‘‘ kur užsienyje... o gal tapau vienuole...

Čia tavo fantazijai duodu laisvę.  Daryk ką nori, bet manęs Lietuvoje daugiau nėra. Paskleisk visur. Su nuotraukomis ir detalėmis...  Gali ištraukti kokių šiurpių vaizdų, man dzin... Įtikink visus. Gerai?

Aš tau paskambinsiu kai įsikursiu. Dar nežinau kur... Dingsiu ten, kur lems artimiausias lėktuvo bilietas. O tiksliau, kur tėkmė nuves... Ir ačiū tau labai... Kol kas...

Meda padeda telefoną ir stipriai suspaudžia galvą delnais, lyg mėgindama suploti į blyną protestuojančius smegenis. Protas - išskaičiavimais, egoizmu, puikybe, bando užginčyti ir susigrąžinti senąsias valdančiąsias pozicijas.

Tačiau vidinis virsmas jau įvyko. Nuo šiandien, karaliene išrinkta Jos Didenybė Širdis ir protas paleidžiamas į užtarnautą pensiją.  Jam bus leista pasisakyti finansų, mokslo klausimais ir tai tik išskirtiniais atvejais, kai Širdis leis tarti žodį.

Jos Didenybė Širdis išsirinko Tibetą.

Ji pageidauja klausytis vakarinių mantrų, kol akys ganosi kalnų viršūnėse, lydėdamos saulę į debesų patalus. Ji nori vaikščioti basomis, valgyti be stalo  įrankių, miegoti nuoga, maudytis mėnesienoj. Ji nebenori dažytis, jai nepatinka džinsai, o liemenėlės tiesiog negali pakęsti.

Jai pasidarė gyvybiškai svarbu šerti benamius šunis, kurie jau tapo nuolatiniais Medos sekėjais ir dabar ji juokais mintija, jog yra jų influencerė. Meda visiškai pasitiki Jos Didenybe ir stebuklas jos gyvenime nutinka ne kartais, bet kasdien.

Kas rytą pabudusi, ji išeina į saulėtą terasą, su garuojančiu puodeliu rankose ir plačiai atmerktomis akimis žvelgdama į pasaulį negali atsistebėti, kad prieš metus jos paskelbtas manifestas BŪTI AMŽINAI LAIMINGA, susideda iš tokių smulkių ir, regis nereikšmingų dalykų. O jos gerbėjų ratas, nors nemoka skaityti ir rašyti, neturi Facebook‘o paskyrų, tačiau iš jų akių žvilgsnio, Medai bematant pasidaro aišku, kad ji - mylimiausias asmuo, kurio jie niekada neįskaudins, neapkalbės ir neišduos.