Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji!

Esu - garbaus amžiaus, minkšta, prabangi svetainės  sofa. Nuolankiai prašau jūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa“ ir ,,prabangi svetainės sofa“. Nes skirtumas  ties yra milžiniškas:

Esu sudėta iš tikro ąžuolo griaučių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savęs vadinti garbaus amžiaus dama, nes iki šiolei jaučiuosi madinga ir nesusidėvėjusi. Mano vertę patvirtina tas faktas, kad šį rudenį, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdvų namą priemiestyje.

 JIE NUSPRENDĖ MANE PASILIKTI!

Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dėpsantiems daugiabučių langams.

Neslėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, tačiau esu be galo nustebinta -  šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai.

Ir štai – aš čia! Jie man pasiūlė jaukų kampą priešais židinį. Kas vakarą laukiu jų sugrįžtančių, kad galėčiau apglėbti.

,,Kas tie JIE?“ – paklausite.

Tai - MANO ŠEIMA.

Keistieji žmonės. Nuolat skubantys, kažką besivejantys, kažkur nespėjantys.

Mūsų istorija tokia spalvota. Pilna emocijų ir veiksmo. Myliu savo keistuosius žmones, nes mačiau jų džiaugsmą, liūdesį ir net beviltiškumą. Ir labai dažnai, kuriam suspaudžia širdį, leidžiu įbrukti nosį į mano minkštas klostes.

Prisimenu daugybę širdį virpinančių dienų, kurios man liudija, kokia esu reikalinga ir nepakeičiama:

Štai didysis vaikas – dabar jau paauglys, o visai nesenai, rugsėjo pirmąją įsitvėręs į mano mėsingą ranką visa gerkle rėkė - ,,nenoriu eiti į mokyklą!“. Dabar jis oriai įsitaiso mano pažasty ir, įsijungęs televizorių, gurkšnoja arbatą. Žinau, kad jis myli mane, kaip ir aš jį, nes šeimos taryboje ,,kraustynių“ metu, jis balsavo už  - ,,sofą pasilikti“

Mano šaunuolis!

Didysis šeimininkas – mano gerbėjas iki širdies gelmių. Sekmadieniai – mudviejų šventas laikas. Mes mėgstame įsijungti sporto kanalą ir kartu aptarinėti varžybas. Išduosiu jums vieną paslaptį, kas nutinka kai varžybų metu atsitinka jaudinantys momentai – JIS SU MANIM KALBASI! Šis faktas be galo glosto man širdį. Emocijos liejasi per kraštus ne tik jam, bet ir man. 

Na, pasakykite, kuri gi dar pasaulio sofa, gali pasigirti tokiu laimėjimu!

Bet labiausiai dėkinga esu Šeimininkei. Ar žinote, kokia svarbi aš jai esu – ji patikėjo man savo kūdikį!  Kasdien nuo dvyliktos iki trečios, ji atsargiai paguldo mažylį į mano glėbį, mirkteli man ir ištaria - ,,saugok“. Ką po tokios komandos darau aš - ogi stengiuosi visas tas tris valandas nekvėpuoti! Siunčiu savo mažajam Šeimininkui palaimą, margus sapnus ir nuoširdžiausius burtus užaugti sveikam.

Nepaisant prabėgusių metų, esu pakankamai jaunatviška, taigi, ir vėl laukiu švenčių. Žinau, ne už mylių Naujieji, nes lange byra balti, purūs kąsniai, o Šeimininkė karštligiškai ieško naujų receptų. Tuomet jie visi bus namie ir dar dažniau susirangys ant  mano kelių. Galėsiu iki soties mėgautis jų juoko pliūpsniais, gėrėtis šypsniais ir apsikabinimais. Traškės židinys, skambės muzika, o mažylis trins į mane ledinuką.

Jaučiuosi taip - tarsi būčiau laimėjusi ,,sofų likimo“ loterijoje! Nes man ,,iškrito laimingas derinukas“ - puikus kampas su židiniu priešaky ir keturi keistieji žmonės, kurie myli mane taip pat, kaip ir aš juos.

Taigi, mielieji, linkiu ir jums sulaukti savo ,,ŠEIMOS“. Lai spragsinčios židinio kibirkštys išpranašauja jums laimingą ateitį ir tuos, kuriuos galėtumėte apglėbti.

Su švelniomis, minkštomis, jaukiomis šventėmis jus visus!

Pagarbiai -

Prabangi Svetainės Sofa


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

MIEGANTI SIELOS GALIA

Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus. Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu. Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti.  Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidinis ži

DIEVO RANKRAŠČIO SERGĖTOJA

Skaidrios Birželio naktys per gražios miegui. Visagalio Dievo statybos šedevras – milijardais jonvabalių žibantis dangiškas kupolas. Jo kūrybinio triumfo tribūna , paruošta mano astraliniam nakties šėlsmui. Paskutinis sergėtojas, naktinėtojas Bimas, pailsęs nukiūtino nusnūsti, o žiogai – kaupia jėgas sekančiam etiudui. Gyvūnai ir augalai ilsisi po kaitrios dienos. Visa biologija paklūsta gamtos dėsniams, tik ne mano nenuorama siela. Šiąnakt - pilnatis apglėbusi dangų - laukia mano ritualo. Nes mano sielos ir dangaus vienovė - vainikuoja visas vasaros pilnatis. Tai mano kosminės nirvanos laikas. Tyliai, tarsi pelė tipenu grindimis, laikydama rankoje degančią žvakę. Mano šešėlis ilgesingai tįsta sienomis. Lengvas rūbas atsargiai glosto kojas, plaukai vėjavaikiškai žaidžia žvakės atspindžiuose.  Tarsi ragana – suku rankoje smilkstantį šalaviją. Jo salsvas, malonus kvapas švelniai svaigina, užburdamas kambario tylą. Plačiai atveriu langą ir susirangau ant palangės, rūpe

ŽALIOJI VISATOS SĄMONĖ / SUSIJUNGIMAS

Aš dievinu naktį. Nuo tos akimirkos kai atsimenu save, mane nuolat vilioja sapnai. Aš atsimenu save nuo tos dienos, kai mano mylimas katinas paliko savo baltą, minkštą kūnelį ir iškeliavo į katinų rojų. Tai nutiko kai man buvo vienuolika. Aš radau jį tysantį vidurį dulkėtos gatvės ir tą akimirką supratau, kad praradau amžiams. Plunksnelė buvo ne tik katinas, bet ir geriausias mano draugas. Man visuomet atrodė, kad ji supranta ir žino viską. Apie gyvenimą, apie tai kas tikra ir apie mane pačią. Apimta nevilties, pasileidau laukais kuo toliau nuo tos siaubingos vietos, atėmusios draugą. Nejučia atsidūrusi žaliuojančioje pievoje atokiai nuo žmonių šurmulio, aš kritau į žalią patalą ir raudojau tol, kol pritrūkau oro. Pamaniusi, kad dūstu skausme, panūdau kvėpuoti pilna krūtine. Taip tankiai ir giliai, kaip dar niekada nebuvo kvėpavusi. Nesustodama gėriau orą į save, kol pradėjo suktis galva. Ir tada nutiko kai kas keista. Pirštų galiukai ėmė dilgčioti, kaisti, o kūnu te