Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji!

Esu - garbaus amžiaus, minkšta, prabangi svetainės  sofa. Nuolankiai prašau jūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa“ ir ,,prabangi svetainės sofa“. Nes skirtumas  ties yra milžiniškas:

Esu sudėta iš tikro ąžuolo griaučių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savęs vadinti garbaus amžiaus dama, nes iki šiolei jaučiuosi madinga ir nesusidėvėjusi. Mano vertę patvirtina tas faktas, kad šį rudenį, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdvų namą priemiestyje.

 JIE NUSPRENDĖ MANE PASILIKTI!

Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dėpsantiems daugiabučių langams.

Neslėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, tačiau esu be galo nustebinta -  šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai.

Ir štai – aš čia! Jie man pasiūlė jaukų kampą priešais židinį. Kas vakarą laukiu jų sugrįžtančių, kad galėčiau apglėbti.

,,Kas tie JIE?“ – paklausite.

Tai - MANO ŠEIMA.

Keistieji žmonės. Nuolat skubantys, kažką besivejantys, kažkur nespėjantys.

Mūsų istorija tokia spalvota. Pilna emocijų ir veiksmo. Myliu savo keistuosius žmones, nes mačiau jų džiaugsmą, liūdesį ir net beviltiškumą. Ir labai dažnai, kuriam suspaudžia širdį, leidžiu įbrukti nosį į mano minkštas klostes.

Prisimenu daugybę širdį virpinančių dienų, kurios man liudija, kokia esu reikalinga ir nepakeičiama:

Štai didysis vaikas – dabar jau paauglys, o visai nesenai, rugsėjo pirmąją įsitvėręs į mano mėsingą ranką visa gerkle rėkė - ,,nenoriu eiti į mokyklą!“. Dabar jis oriai įsitaiso mano pažasty ir, įsijungęs televizorių, gurkšnoja arbatą. Žinau, kad jis myli mane, kaip ir aš jį, nes šeimos taryboje ,,kraustynių“ metu, jis balsavo už  - ,,sofą pasilikti“

Mano šaunuolis!

Didysis šeimininkas – mano gerbėjas iki širdies gelmių. Sekmadieniai – mudviejų šventas laikas. Mes mėgstame įsijungti sporto kanalą ir kartu aptarinėti varžybas. Išduosiu jums vieną paslaptį, kas nutinka kai varžybų metu atsitinka jaudinantys momentai – JIS SU MANIM KALBASI! Šis faktas be galo glosto man širdį. Emocijos liejasi per kraštus ne tik jam, bet ir man. 

Na, pasakykite, kuri gi dar pasaulio sofa, gali pasigirti tokiu laimėjimu!

Bet labiausiai dėkinga esu Šeimininkei. Ar žinote, kokia svarbi aš jai esu – ji patikėjo man savo kūdikį!  Kasdien nuo dvyliktos iki trečios, ji atsargiai paguldo mažylį į mano glėbį, mirkteli man ir ištaria - ,,saugok“. Ką po tokios komandos darau aš - ogi stengiuosi visas tas tris valandas nekvėpuoti! Siunčiu savo mažajam Šeimininkui palaimą, margus sapnus ir nuoširdžiausius burtus užaugti sveikam.

Nepaisant prabėgusių metų, esu pakankamai jaunatviška, taigi, ir vėl laukiu švenčių. Žinau, ne už mylių Naujieji, nes lange byra balti, purūs kąsniai, o Šeimininkė karštligiškai ieško naujų receptų. Tuomet jie visi bus namie ir dar dažniau susirangys ant  mano kelių. Galėsiu iki soties mėgautis jų juoko pliūpsniais, gėrėtis šypsniais ir apsikabinimais. Traškės židinys, skambės muzika, o mažylis trins į mane ledinuką.

Jaučiuosi taip - tarsi būčiau laimėjusi ,,sofų likimo“ loterijoje! Nes man ,,iškrito laimingas derinukas“ - puikus kampas su židiniu priešaky ir keturi keistieji žmonės, kurie myli mane taip pat, kaip ir aš juos.

Taigi, mielieji, linkiu ir jums sulaukti savo ,,ŠEIMOS“. Lai spragsinčios židinio kibirkštys išpranašauja jums laimingą ateitį ir tuos, kuriuos galėtumėte apglėbti.

Su švelniomis, minkštomis, jaukiomis šventėmis jus visus!

Pagarbiai -

Prabangi Svetainės Sofa


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

  Daviau jai sunkų gyvenimą. Vos išmoko vaikščioti - prikabinau jai prie kojų sunkius svarsčius. Bet ji - išmoko eiti iškelta galva, tarsi tai būtų dovana. Pastačiau jai šimto baimių labirintą. O ji - nardė po jį, tarsi žinotų kelią. Ir visada rasdavo išėjimą. Parūpinau žmonių, kurie laužo pasitikėjimą, priverčia verkti. Tačiau ji - dar labiau juos pamilo. Aš atėmiau iš jos tikėjimą savimi - ji pasiskolino iš tų, kuriais tikėjo. Nugramzdinau gilyn į susinaikinimo pelkę. Ji atsispyrė, išnėrė dar stipresnė ir parodė kelią kitiems. Sugrioviau jos viltis, bet ji tik dar atkakliau svajojo. Paslėpiau gėrį, bet ji visur jį matė, vardan jo gyveno, kitiems jį rodė. Atsilaužiau sveikatos - ji rado paguodą sportuodama. Pasisavinau brangius, bet ji nematydama jų, su jais kalba. Pritrūkau fantazijos kaip dar galėčiau ją nustebinti... Perleidžiu ją Dievui. Jis ją geriau perprato. Greičiausiai nuspręs padaryti ją laimingą. Juk Dievo fantazija siauresnė nei mano.

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau ...

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Ju...