ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas mama.

Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės, vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti.

Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau.

Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, aš vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti.

Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo apsisiautusi per gyvenimą keliavai tu, o aš mokiausi iš tavęs gyvenimo.

Dievas tau parūpino sudėtingą mokytoją – tavo vyrą. Jis mokė tave kaip palikti žmogų kuris žlugdo, išmokstant gerbti save, užsiauginant savivertę ir besąlyginę meilę sau. Tačiau neturėdama pakankamai žinių apie tai, ko atėjai šion žemėn išmokti, tu užsisupai liūdesio skraistę, kuri suaugusi su tavimi, šiandieną išsireiškia ligomis.

Tavo nesibaigiantys rūpesčiai, tarsi sunkūs akmenys, slėgė tave, o kartu ir tą mažą šunytį, naiviomis akutėmis žvelgiantį su meile į tave ir laukiantį, kada apkabinsi ir skirsi nors minutę laiko tik jam. Šis šunytis užaugo.

Dabar aš suprantu, kodėl savo meilę mokėjai išreikšti tik būtiniausiais vaiko egzistavimui veiksmais. Kodėl maistas mūsų namuose buvo tik tas, kuris pigus, kodėl parduotuvėje saldumynus man pirkdavo seneliai, pas kuriuos praleisdama saulėtas vasaras, aš jaučiausi iš tiesų reikalinga.

Gyvenimas - skaudžiomis patirtimis, tačiau vis tiek išmokė, kaip mylėti savo vaikus. Mano nuolatinė aistra ieškoti vidinės pilnatvės, sielos šauksmas patirti išsipildžiusias svajones, padovanojo suvokimą, kad aš pati sielos lygmenyje tave išsirinkau. Tam, kad išmokytum mane, jog meilė slepiasi visai ne kitame žmoguje, o ten, kur mes nesusiprantame ieškoti. Ji mano viduje, ji mano ir apie mane.

Visatoje viskas taip, kaip turi būti, visatoje klaidų nėra, todėl begalinis meilės trūkumas manyje užaugino drąsą siekti gyvenimo patyrimo taip, kaip aš noriu kad būtų, o ne ,,taip kaip lemta‘‘. Mano valia yra keisti tai, kas mane žlugdo, o ne bejėgiškai gestikuliuoti skęstant susinaikinimo pelkėje. Todėl, šiandieną esu šimtu procentų tikra, kad tavo patirti gyvenimo lūžiai, skausmas, nepriteklius ir visas liūdesys, kurį regiu vaikystės prisiminimuose, tai – gydantis topazas, kurį mano siela su dideliu dėkingumu priima, kaip brangiausią dovaną.

Tu turėjai tik tiek ir atidavei - viską ką turėjai. Argi galėčiau reikalauti to, ko negavai pati?

Buvai dosni man tiek - kiek turtinga. Mylėjai mane taip - kaip mokėjai. Rūpinaisi taip - kaip išmanei.

Protas geba suvokti ir rasti logiškus paaiškinimus. Širdis sutverta priėmimui, užuojautai ir susitaikymui.

Klaupiuosi prieš tave ant kelių ir atvira širdimi siunčiu tau begalinį dėkingumą. Suvokdama, kad tik dėl to, ko išmokau augdama su tavimi, aš atradau savo vidinę pilnatvę, kurios joks žmogus negali iš manęs atimti. Prašau tavęs atleidimo už tai, kad vis dar nemoku iki galo išjausti jausmą, kurio tu tūkstantį kartų esi verta.

Žinok, aš vis dar mokausi prakalbinti savo širdį, kaskart tardama žodį – MAMA.


Komentarai

  1. Dėkoju, Dėkoju,Dėkoju. Šis tekstas lyg muzikos šokis, kurio sukeliamus jausmus apibūdinti, tas pats kaip paaiškinti skambesį esaties. Jautru, tikra, šventa.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą