Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas 
Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti.

Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau.

Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta.

Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo apsisiautusi per gyvenimą keliavai tu, o aš mokiausi iš tavęs gyvenimo.

Išsirinkai sudėtingą mokytoją – savo vyrą. Jis mokė tave kaip palikti žmogų kuris žlugdo, išmokstant gerbti save. Užsiauginti savivertę ir meilę sau. Tačiau nesuvokdama, ko atėjai šion žemėn išmokti, tu užsisupai liūdesio skraistę, kuri suaugusi su tavimi, šiandieną išsireiškia ligomis.

Tarsi sunkūs akmenys, nesibaigiantys rūpesčiai slėgė tave, o kartu ir tą mažą būtybę, naiviomis akutėmis žvelgiančią su meile į tave ir laukiančią, kada nusišypsosi ir apkabinsi. 

Aš užaugau.

Dabar aš suprantu, kodėl savo meilę mokėjai išreikšti tik būtiniausiais vaiko egzistavimui veiksmais. Kodėl maistas mūsų namuose buvo tik tas, kuris pigus, kodėl parduotuvėje saldumynus man pirkdavo seneliai, pas kuriuos praleisdama saulėtas vasaras, aš jaučiausi iš tiesų reikalinga.

Gyvenimas - skaudžiomis patirtimis, tačiau vis tiek mane išmokė, kaip mylėti. Mano nuolatinė aistra ieškoti vidinės pilnatvės, sielos šauksmas patirti išsipildžiusias svajones, padovanojo suvokimą, kad aš pati sielos lygmenyje tave išsirinkau. Tam, kad išmokytum mane, jog meilė slepiasi visai ne kitame žmoguje, o ten, kur mes nesusiprantame ieškoti. Ji mano viduje, ji mano ir apie mane.

Visatoje viskas taip, kaip turi būti. Visatoje klaidų nėra. Todėl begalinis meilės trūkumas manyje užaugino drąsą siekti gyvenimo patyrimo taip, kaip aš noriu kad būtų, o ne ,,taip kaip lemta‘‘. Mano valia yra keisti tai, kas mane žlugdo, o ne bejėgiškai gestikuliuoti skęstant susinaikinimo pelkėje. 

Todėl, šiandieną esu šimtu procentų tikra, kad tavo patirti gyvenimo lūžiai, skausmas, nepriteklius ir visas liūdesys, kurį regiu vaikystės prisiminimuose, tai – gydantis topazas, kurį mano siela su dideliu dėkingumu priima, kaip brangiausią dovaną.

Tu gavai ir turėjai tiek. Ir atidavei - viską ką turėjai. Argi galėčiau reikalauti daugiau?

Buvai dosni man tiek - kiek turtinga. Mylėjai mane taip - kaip mokėjai. Rūpinaisi taip - kaip išmanei.

Protas geba suvokti ir rasti logiškus paaiškinimus. Širdis sutverta priėmimui, užuojautai ir susitaikymui.

Žvelgdama į praeities metų vandenyną, jaučiu būtinybę tau pasakyti, kokia esu dėkinga, kad leidai man klysti. Kad leidai sugriauti man savo gyvenimą į šipulius ir pastatyti viską iš pradžių. Leidai man kurti, taip - kaip svajoju. Nors sėkme nebuvau užtikrinta ir aš pati.

Net jei nesupratai sprendimų, nežinojai priežasčių, tu niekada manęs nesustabdei. Leidai man klupti ir keltis. Tyliai palaikei ir tikėjai manimi. 

Tu visada man leidai būti savimi.

Klaupiuosi prieš tave ant kelių ir atvira širdimi siunčiu tau begalinį dėkingumą. Suvokdama, kad tik dėl to, ko išmokau vaikystėje, aš atradau savo vidinę pilnatvę, kurios joks žmogus negali iš manęs atimti.

Dėkoju tau už tai, kad manimi tikėjai net tada, kai aš tikėjimą buvau pametusi.

Mistinis miško miražas pasipuošė brėkštančio ryto karoliais, žvaigždynai sugulė ežero dugne žėrinčiais perlais. O aš - atiduodu tau savo mylinčią širdį ir dalinuosi su tavimi savo ramybe ir pilnatve alsuojančia dabartimi.


Komentarai

  1. Dėkoju, Dėkoju,Dėkoju. Šis tekstas lyg muzikos šokis, kurio sukeliamus jausmus apibūdinti, tas pats kaip paaiškinti skambesį esaties. Jautru, tikra, šventa.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

VIDINĖS TĖKMĖS ĮSIKLAUSIUSI

Aš per sena naktimis klausytis spengiančių signalų, turiu per mažai kantrybės laukti kol liausis ūžusios gatvės, bet per jauna leisti dienas ant išmetamųjų dujų debesų. Ir pats tas amžius naujiems atradimams bei nuotykiams. Ne veltui šioje būtyje mano vardas – Patyrimų Dvasia. Atklydau čia iš šurmuliuojančio didmiesčio ieškodama ramybės. Buvau pavargusi nuo ten tvyrančios skubos ir nerimo. Pabodo sukiotis tarp būtybių autopilotu lekiančių savo tuneliais neturinčiais spalvų. Norėjau rasti vietą, kur laikas teka lėčiau, o žmonės gyvena arčiau dangaus ir žemės. Kur galėčiau netrikdoma pasinerti į akimirką, kuri yra DABAR. Taigi, skridau virš vingiuojančio kelio, apkaišyto senais medžiais. Srautu tekėjo automobilių virtinės. Grožėjausi vešlia lapija ir mėgavausi vėjo gūsiais sparnuose. Nesitikėjau už posūkio išvysti nieko ypatingo, tiesiog leidausi nešama VIDINĖS TĖKMĖS, kuri neklysta. Niekada nepamiršiu to pirmo karto kai prieš akis pakalnėn nutįso kelias ž

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

KĄ NORI KURTI, ZOJA?

  A. Sutikau tave, kai jaukioj kavinukėj ištiesei man puodelį kavos. Tavo šypsena miela ir man atrodo – tu laiminga. Bet...Nejaučiu tavo širdies. Tu paslėpus ją giliai. Kad kas nesužeistų. Tavo kaukė tobula. Ir man nerūpi. Aš taip pat šypsausi. Aš taip pat turiu tūkstantį kaukių. B. Tavo podiumas – prekybos centas. Skrupulingai parinkti drabužiai, nepriekaištinga šukuosena, pasitikintis, šaltas žvilgsnis. Aš nejaučiu tavęs. Tu slepiesi puikybės   ir arogancijos apvalkale. Tu ne čia... Tavęs nesimato. Bet man ir nereikia. Aš savam urve matuojuosi savų demonų parinktą popierinę karūną. C. Mes dirbame kasdien drauge. Tam pačiam bosui. Tarsi skruzdėlės velkam save tai pačiai motinėlei. Tavo žvilgsnis - pasiruošęs gynybai ir kautis. Bet tavo širdies aš nejaučiu... Ji - įkalinta baimės stikle, kartu su ledo kubeliais. Ir aš tuo džiaugiuosi. Nes taip pat kaip ir tu, kasdien mūviu netikrumo batus. Nejaučiu, negirdžiu, nes nenoriu. Nes tik aš turiu teisę būti išgirsta. Nes tik mano problemos ve