ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas 

Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti.

Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau.

Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta.

Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo apsisiautusi per gyvenimą keliavai tu, o aš mokiausi iš tavęs gyvenimo.

Išsirinkai sudėtingą mokytoją – savo vyrą. Jis mokė tave kaip palikti žmogų kuris žlugdo, išmokstant gerbti save. Užsiauginti savivertę ir meilę sau. Tačiau nesuvokdama, ko atėjai šion žemėn išmokti, tu užsisupai liūdesio skraistę, kuri suaugusi su tavimi, šiandieną išsireiškia ligomis.

Tarsi sunkūs akmenys, nesibaigiantys rūpesčiai slėgė tave, o kartu ir tą mažą būtybę, naiviomis akutėmis žvelgiančią su meile į tave ir laukiančią, kada nusišypsosi ir apkabinsi. 

Aš užaugau.

Dabar aš suprantu, kodėl savo meilę mokėjai išreikšti tik būtiniausiais vaiko egzistavimui veiksmais. Kodėl maistas mūsų namuose buvo tik tas, kuris pigus, kodėl parduotuvėje saldumynus man pirkdavo seneliai, pas kuriuos praleisdama saulėtas vasaras, aš jaučiausi iš tiesų reikalinga.

Gyvenimas - skaudžiomis patirtimis, tačiau vis tiek mane išmokė, kaip mylėti. Mano nuolatinė aistra ieškoti vidinės pilnatvės, sielos šauksmas patirti išsipildžiusias svajones, padovanojo suvokimą, kad aš pati sielos lygmenyje tave išsirinkau. Tam, kad išmokytum mane, jog meilė slepiasi visai ne kitame žmoguje, o ten, kur mes nesusiprantame ieškoti. Ji mano viduje, ji mano ir apie mane.

Visatoje viskas taip, kaip turi būti. Visatoje klaidų nėra. Todėl begalinis meilės trūkumas manyje užaugino drąsą siekti gyvenimo patyrimo taip, kaip aš noriu kad būtų, o ne ,,taip kaip lemta‘‘. Mano valia yra keisti tai, kas mane žlugdo, o ne bejėgiškai gestikuliuoti skęstant susinaikinimo pelkėje. 

Todėl, šiandieną esu šimtu procentų tikra, kad tavo patirti gyvenimo lūžiai, skausmas, nepriteklius ir visas liūdesys, kurį regiu vaikystės prisiminimuose, tai – gydantis topazas, kurį mano siela su dideliu dėkingumu priima, kaip brangiausią dovaną.

Tu gavai ir turėjai tiek. Ir atidavei - viską ką turėjai. Argi galėčiau reikalauti daugiau?

Buvai dosni man tiek - kiek turtinga. Mylėjai mane taip - kaip mokėjai. Rūpinaisi taip - kaip išmanei.

Protas geba suvokti ir rasti logiškus paaiškinimus. Širdis sutverta priėmimui, užuojautai ir susitaikymui.

Žvelgdama į praeities metų vandenyną, jaučiu būtinybę tau pasakyti, kokia esu dėkinga, kad leidai man klysti. Kad leidai sugriauti man savo gyvenimą į šipulius ir pastatyti viską iš pradžių. Leidai man kurti, taip - kaip svajoju. Nors sėkme nebuvau užtikrinta ir aš pati.

Net jei nesupratai sprendimų, nežinojai priežasčių, tu niekada manęs nesustabdei. Leidai man klupti ir keltis. Tyliai palaikei ir tikėjai manimi. 

Tu visada man leidai būti savimi.

Klaupiuosi prieš tave ant kelių ir atvira širdimi siunčiu tau begalinį dėkingumą. Suvokdama, kad tik dėl to, ko išmokau vaikystėje, aš atradau savo vidinę pilnatvę, kurios joks žmogus negali iš manęs atimti.

Dėkoju tau už tai, kad manimi tikėjai net tada, kai aš tikėjimą buvau pametusi.

Mistinis miško miražas pasipuošė brėkštančio ryto karoliais, žvaigždynai sugulė ežero dugne žėrinčiais perlais. O aš - atiduodu tau savo mylinčią širdį ir dalinuosi su tavimi savo ramybe ir pilnatve alsuojančia dabartimi.