(F6) LAIMĖ VIENUOLIO CELĖJE


nuotrauka iš interneto


Dar visai neseniai, vos prieš metus, savaitgalį mielai būčiau leidusi prabangiame Spa, besimėgaudama visais jame teikiamais malonumais: plūduriuočiau chloru ,,kvepiančiame‘‘ baseine, prašmatnaus restorano padavėjas tyliai klaustų ar man nieko netrūksta. Mano staliukas būtinai stovėtų arti lango, primenančio akvariumą, pro kurį regėčiau ištaigingai išpuoselėtą dirbtinį parką. Vakare, išsidrėbusi milžiniškoje lovoje, žiaumočiau traškučius ir tuščiai spoksočiau į Oprą Vinfrei, įnirtingai mokančią žmoniją laimingo gyvenimo. Įsivaizduočiau, kad mano gyvenimas turi prasmę. Susigalvočiau kokia ji, o gal pirštai vangiai apčiuoptų ją ,,Cosmopolitan‘‘ žurnale. Kartais man pasisektų pajusti kruopelę pilnatvės ir aš, greičiausiai alkūnėmis skinčiausi kelią, kad tik ir vėl, nors trumpam ją surasčiau. Gal būt, jausčiausi svarbi, būdama sėkmingo vyro žmona - pridėtinis puošybos elementas, naujutėliame Mercedes automobilyje, iki kol ,,nusidėvėčiau‘‘... Gal man viso to užtektų, jei laimės pardavėjas niekada nepateiktų sąskaitos už tai, už ką padėkoti net neketinu. Už tai, ką laikau savaime suprantamu, kuo nesiruošiu dalintis.

Kiek laiko tęsiasi laimė, kuri grįsta išorine materija? Kiek ji tvirta, kiek nuolatinė, ilgaamžė, kiek tikra? O jeigu tai patraukus? Kas lieku aš? Kas aš, jeigu tik aš ir tik apie mane?

Aš dėkoju savo vidiniai išminčiai, kad tuomet, kai gyvenimą drebino didysis sprogimas, ji paragino susirinkti savęs likučius ir nerti ten, kur kelio pradžia yra kiekvienam, norinčiam susigrąžinti savo tikrą esmę. Ir, parklupdyta butaforinių vertybių, aš pasišoviau iš naujo surasti tikras ir savas.

Tada, kai pasidaviau išmintingam vedimui, visagalė gerumo ranka, pasiryžo pakelti neišmanėlę, sutrikusią, išsigandusią, sužlugdytą. Aš, išmetusi poreikį būti pripažintai, atmetusi standartų primestus siekius ir atradusi tai, kas mano viduje jaučiasi pilnatve ir palaima, supratau gyvenimo prasmę ir laimę, kuri sugalvota tik man. Dabar, mano reakcija į vykstantį gyvenimą tai – išmintingosios Visatos raginimas pripažinti, jog dar turiu kur stiebtis augant vidumi. Valydama paveldėtus įsitikinimus, keisdama vertinimus į priėmimą, susitapatindama su viskuo kas vyksta, gavau gebėjimą įžvelgti visa ko prasmę. Ir pagaliau, mano iškuoptas vidus, turėjo vietos naujiems patyrimams.

Visa tai suvokti man padėjo viena įsimintina naktis. Kai Venera su Marsu brėžė ryškų artėjantį aspektą, sudarydama danguje Didžiojo kryžiaus pliusą. Gavau galimybę aplankyti planetą – kurią  pavadinčiau Esmių atvėrimo namais. Ši vieta – tai lobynas, kuriame saugomi Būsenų kodai. Žemėje vadiname jausmais. Tačiau tenai – tai tik skirtingos būsenos, kurias galima pasimatuoti tarsi naują rūbą.

Čia atvedamos pasisvečiuoti Žemės  sielos smalsuolės. Nenuoramos, kurios vis ieško savosios tiesos. Kurios, pasišovusios išlyginti, išgydyti pasaulį, bet skaudžiai kenčia jei tai nepavyksta padaryti taip greit, kaip norėtųsi.  Kai kurios – atsiūstos iš anapusinio pasaulio. Išgyventi, suprasti ko būnant žmogaus kūne, nepavyko suprast.

Saugiai kelionei, gavau vedlį. Pasirodo, jis dažnokai lydi mane jau nuo mažų dienų. Kelionėse po beribę Galaktiką, jis mano išmintingas sargas. Jaučiau jį vidumi, kaip saugumą ir palaikymą, tik prieš save išvydau pirmą kart.

Jis palydėjo mane į  paslaptingą vietą, kuri vadinama Būsenų Buveine. Keliavome akmenuotu keliu – apaugusiu drėgnomis, slidžiomis samanomis, kuriomis eiti basomis būtų be galo sunku. Laimei, šioje planetoje vaikščioti nereikia. Užtenka tam minties. Prieš akis atsivėrė įspūdingas vaizdas – į rašalo spalvos padangę savo smailią viršūnę įsmeigusi, stūksojo milžiniško didumo uola.

Vedlys padrąsino mane užeiti į jos įsčias, kur mane pasitiko vėsūs, aidintys koridoriai su daugybe salių, juodais kristalais apaugusiomis sienomis. Kiekviena salė skendėjo savo spalvos rūke. Jis paklausė manęs, ką norėčiau suprasti, sužinoti. Kas man neduoda ramybės, o gal ko ypač vengiu. Paaiškino, kad kiekvienon salėn užėjusi, aš išgyvensiu tam tikrus jausmus ir sužinosiu man svarbių įvykių prasmę.

Man buvo sunku patikėti, kaip tai įmanoma, tačiau jau seniai nustojau stebėtis dalykais, kurie nesuvokiami protu. Todėl, užmerkusi akis, įsiklausiau į savo širdį ir sugavau pojūtį, kuris mane dabar kankino. Tai buvo ilgesys. Senas, susiraukšlėjęs, atkaklus. Suaugęs su manimi ir niekaip nenorintis palikti.

Tylus vedlys grįžtelėjo galva, kurion salėn turėčiau sukti. Žengiau jon, nesuvokdama kas bus ir vos sustojusi prieangyje jutau, kaip murzinas, pilkšvas rūkas vyniojasi mano kojomis tarsi gyvatė, kyla liemeniu, rakina rankas, apsikabina mane ir įtraukia į pačią giliausią ilgesio gelmę. Jis buvo toks stiprus ir tikras, toks skausmingas, kibus ir negailestingas. Jaučiau jį vienu kartu tokį, koks susikaupė per ilgus metus. Mano skruostais tekėjo ašaros, man norėjosi vaitoti balsu.

Aš žinau, kad vienintelis ginklas, kuris Visatoje aštriausias ir geriausiai gina, tai – nesipriešinti tam kas yra. Ir aš nesipriešinau savo senam, skausmingam ilgesiui, kurį užgyvenau. Pamažu jaučiau, kaip jis užaugo iki planetos didumo. Ir jau tuomet kai atrodė, jog tverti daugiau neįmanoma, suvokiau, kad leidusi jam siausti, tuo pačiu leidžiu išsikvėpt. Tada šliūkštelėjo antroji banga - reginiai prasmių, kurias gavau tai išgyvenusi. Kokie santykiai su savimi ir transformacijos iš jo išaugo.

Žengiau į purpurinės miglos prisotintą salę ir ten sutikau savo tikėjimą. Galėjau pamatyti kokia dovana buvo man dovanota, kaskart atidavus savo gyvenimą į Dievo rankas. Kaskart, kai neturėdama paaiškinimo vykstantiems dalykams, aš keldavau akis į beribę platybę ir tardavau - ,,tu žinai ko aš noriu, bet daryk taip, kaip žinai, kad geriau“, kaip dovana nusileisdavo nesvajotai geresnis išsipildymas.

Panirau į tirštą, klampų, rėžiančiai salsvą savigailos ūką. O išnirau su žinojimu, kad nepriimdama savęs ir mintydama, apie tai, kokia esu netobula, aš pančiais vis dar rakinu, savo linijos moterų kartas. Kad tiek, kiek pasiryžusi šitam gyvenime save aš išauginti ir priimti – tiesiausias kelias į pilnatvę ne tik man, tačiau ir tūkstančiams moterų gimsiančių paskui mane.

Labai norėjau pabuvoti savo laimės salėj. Patirti kiek ji didinga, kiek prašmatni, kad būtų ta tikra. Ar daug dar man reikia sudėti savo valios, laiko ir gyvenimo, kol susirinksiu ją visą ir saugiai paslėpsiu nuo pavydo vagių. Nustebau, nes ji buvo mažytė, tarsi vienuolio celė. Išdabinta plunksnomis, minkštais kilimais, svajingais paveikslais ir kvepėjo smilkalais. Joje viešpatavo mano mažos vertybės ir brangiausi prisiminimai. Kampuose tvarkingomis eilėmis sudėliotos manęs laukė Tiesos, Pagarbos, Atjautos, Tikrumo knygos. Palubėj, ant sidabro virvelių sukabinti, pagal Visatos melodiją tyliai skimbčiojo meilės ir džiaugsmo varpeliai.

Ten begalė salių su begalybe žmogiškų jausmų. Kurių kiekvienas turi prasmę, mums labai reikalingą. Prasmių mes nesivarginam ieškoti, pasileidę proto parinktais, tiesiausiais koridoriais, kurie veda į skurdų, laikiną šio gyvenimo materijos būstą. Gal nežinome, o gal nenorime žinoti, kad Dievas mus vedžioja po sales, kurios galiausiai taps, šviesos energijos pilnais, Amžinais namais. Kiek su Tėkme išvien keliausime, patirsime gyvenimą, pilną nuostabių atspalvių, kiek išsigryninsim, surasime prasmes, tiek vis lengvesnis, aiškesnis ir galingas bus mūsų sielos skrydis per ateities pasaulius.

Supratau, kad mano laimė, kartu su manimi, visada tipena tyliai. Ji laukia, kada pasuksiu akis ir ją pastebėsiu. Ji žeria man po kojomis kasdienines išsipildymo žvaigždes, iš spalvotų popierėlių vynioja atradimų šokoladą. Ji – tai mano sveikas kūnas, akys, uoslė ir klausa. Rytai – su kavos puodeliu. Vakarai - mylimo glėby. Dienos, kai galiu rinktis kur būti ir su kuo. Ji – mano mylintys ir mylimi, ji manai, darbai ir pasirinkti veiksmai. Tai mano gebėjimai, mano suvokimai, asmeninė branda. Ji visur aplink mane ir manyje. Tik aš esu jau taip prie jos pripratusi, kad kartais net nepastebiu kokia graži.

Nusprendžiau, kad nuo šiol, kas rytą kai pabusiu, pasisveikinsiu su savo laime ir jai padėkosiu. Kad manęs nepaliko. Paprašysiu, kad būtų kantri mano draugė. Ir nuolat visur mane lydėtų.

Komentarai