LAIMĖ VIENUOLIO CELĖJE

Dar visai neseniai, vos prieš metus, savaitgalį mielai būčiau leidusi prabangiame Spa, besimėgaudama visais jame teikiamais malonumais: plūduriuočiau chloru ,,kvepiančiame‘‘ baseine, prašmatnaus restorano padavėjas tyliai klaustų ar man nieko netrūksta. Mano staliukas būtinai stovėtų arti lango, primenančio akvariumą, pro kurį regėčiau ištaigingai išpuoselėtą dirbtinį parką. Vakare, išsidrėbusi milžiniškoje lovoje, žiaumočiau traškučius ir tuščiai spoksočiau į Oprą Vinfrei, įnirtingai mokančią žmoniją laimingo gyvenimo. Įsivaizduočiau, kad mano gyvenimas turi prasmę. Susigalvočiau kokia ji, o gal pirštai vangiai apčiuoptų ją ,,Cosmopolitan‘‘ žurnale. Kartais man pasisektų pajusti kruopelę pilnatvės ir aš, greičiausiai alkūnėmis skinčiausi kelią, kad tik ir vėl, nors trumpam ją surasčiau. 

Gal būt, jausčiausi svarbi, būdama sėkmingo vyro žmona - pridėtinis puošybos elementas, naujutėliame Mercedes automobilyje, iki kol ,,nusidėvėčiau‘‘... Gal man viso to užtektų, jei laimės pardavėjas niekada nepateiktų sąskaitos už tai, už ką padėkoti net neketinu. Už tai, ką laikau savaime suprantamu, kuo nesiruošiu dalintis.

Kiek laiko tęsiasi laimė, kuri grįsta išorine materija? Kiek ji tvirta, kiek nuolatinė, ilgaamžė, kiek tikra? O jeigu tai patraukus? Kas lieku aš? Kas aš, jeigu tik aš ir tik apie mane?

Aš dėkoju savo vidiniai išminčiai, kad tuomet, kai gyvenimą drebino didysis sprogimas, ji paragino susirinkti savęs likučius ir nerti ten, kur kelio pradžia yra kiekvienam, norinčiam susigrąžinti savo tikrą esmę. Ir, parklupdyta butaforinių vertybių, pasišoviau iš naujo surasti tikras ir savas.

Tada, kai pasidaviau išmintingam vedimui, visagalė gerumo ranka, pasiryžo pakelti neišmanėlę, sutrikusią, išsigandusią, sužlugdytą. Išmetusi poreikį būti pripažintai, atmetusi standartų primestus siekius ir atradusi tai, kas mano viduje jaučiasi pilnatve ir palaima, supratau gyvenimo prasmę ir laimę, kuri sugalvota tik man. Dabar, mano reakcija į vykstantį gyvenimą tai – išmintingosios Visatos raginimas pripažinti, jog dar turiu kur stiebtis augant vidumi. Valydama paveldėtus įsitikinimus, keisdama vertinimus į priėmimą, gavau gebėjimą įžvelgti visa ko prasmę. Ir pagaliau, mano iškuoptas vidus, turėjo vietos naujiems patyrimams.

Visa tai man padėjo suvokti vieta – kurią  pavadinčiau Esmių atvėrimo namais. Tai lobynas, saugantis Būsenų kodus, vadinamus jausmais, kuriuos galima pasimatuoti tarsi naują rūbą. Čia patenka nenuoramos sielos smalsuolės, kurios vis ieško savo tiesos, pasišovusios išlyginti, išgydyti pasaulį ir kurios skaudžiai kenčia jei nepavyksta to padaryti taip greit, kaip norėtųsi. 

Akmenuotas kelias – apaugęs drėgnomis, slidžiomis samanomis, kuriomis eiti be galo sunku. Prieš akis atsiveria – į rašalo spalvos padangę savo smailią viršūnę įsmeigusi milžiniška uola. Vėsūs, aidintys koridoriai su daugybe salių, juodais kristalais apaugusiomis sienomis. Kiekviena salė skęsta savos duslios spalvos rūke. 

Paklausiau savęs, ką norėčiau suprasti ar sužinoti. Kas man neduoda ramybės, o gal kažko nuolat vengiu. Supratau, kad į kiekvieną salę užėjusi, aš išgyvensiu tam tikrus jausmus ir sužinosiu man svarbių įvykių prasmę.

Buvo sunku patikėti, kaip tai įmanoma, tačiau jau seniai nustojau stebėtis dalykais, kurie nesuvokiami protu. Todėl, užmerkusi akis, įsiklausiau į savo širdį ir sugavau pojūtį, kuris mane dabar kankino. Tai buvo ilgesys. Senas, susiraukšlėjęs, atkaklus. Suaugęs su manimi ir niekaip nenorintis palikti.

Žengiau nesuvokdama kas bus ir vos sustojusi prieangyje jutau, kaip murzinas, pilkšvas rūkas vyniojasi mano kojomis tarsi gyvatė, kyla liemeniu, rakina rankas, apsikabina mane ir įtraukia į pačią giliausią ilgesio gelmę. Jis buvo toks stiprus ir tikras, toks skausmingas, kibus ir negailestingas. Jaučiau jį vienu kartu tokį, koks susikaupė per ilgus metus. Mano skruostais tekėjo ašaros, man norėjosi verkti balsu.

Aš žinau, kad vienintelis ginklas, kuris geriausiai gina, tai – nesipriešinti tam kas yra. Ir aš nesipriešinau savo senam, skausmingam ilgesiui, kurį užgyvenau. Pamažu jaučiau, kaip jis užaugo iki planetos didumo. Ir jau tuomet kai atrodė, jog tverti daugiau neįmanoma, suvokiau, kad leidusi jam siausti, tuo pačiu leidžiu išsikvėpt. Tada šliūkštelėjo antroji banga - reginiai prasmių, kurias gavau tai išgyvenusi. Kokie santykiai su savimi ir transformacijos iš jo išaugo.

Žengiau į purpurinės miglos prisotintą salę ir ten sutikau savo tikėjimą. Galėjau pamatyti kokia dovana buvo man dovanota, kaskart atidavus savo gyvenimą į Visatos rankas. Kaskart, kai neturėdama paaiškinimo vykstantiems dalykams, aš keldavau akis į beribę platybę ir tardavau - ,,tu žinai ko aš noriu, bet daryk taip, kaip žinai, kad geriau“, kaip dovana nusileisdavo nesvajotai geresnis išsipildymas.

Panirau į tirštą, klampų, rėžiančiai salsvą savigailos ūką. O išnirau su žinojimu, kad nepriimdama savęs ir galvodama, apie tai, kokia esu netobula, aš pančiais vis dar rakinu, ne tik save, bet ir ateinančias savo linijos moterų kartas. Kad tiek, kiek pasiryžusi šitam gyvenime save aš išauginti ir priimti – tiesiausias kelias į pilnatvę ne tik man, tačiau ir tūkstančiams moterų gimsiančių paskui mane.

Labai norėjau pabuvoti savo laimės salėj. Patirti kiek ji didinga, kiek prašmatni, kad būtų ta tikra. Ar daug dar man reikia sudėti savo valios, laiko ir gyvenimo, kol susirinksiu ją visą ir saugiai paslėpsiu nuo pavydo vagių. 

Nustebau, nes ji buvo mažytė, tarsi vienuolio celė. Išdabinta plunksnomis, minkštais kilimais, svajingais paveikslais ir kvepėjo smilkalais. Joje viešpatavo mano mažos vertybės ir brangiausi prisiminimai. Kampuose tvarkingomis eilėmis sudėliotos manęs laukė Tiesos, Pagarbos, Atjautos, Tikrumo knygos. Palubėj, ant sidabro virvelių sukabinti, pagal Visatos melodiją tyliai skimbčiojo meilės ir džiaugsmo varpeliai.

Ten begalė salių su begalybe žmogiškų jausmų. Kurių kiekvienas turi prasmę, mums labai reikalingą. Prasmių mes nesivarginam ieškoti, pasileidę proto parinktais, tiesiausiais koridoriais, kurie veda į skurdų, laikiną šio gyvenimo materijos būstą. Gal nežinome, o gal nenorime žinoti, kad Visata mus vedžioja po sales, kurios galiausiai taps, šviesos energijos pilnais, Amžinais namais. Kiek su Tėkme išvien keliausime, patirsime gyvenimą, pilną nuostabių atspalvių, kiek nugludinsime savo vidinį deimantą, surasime prasmes, tiek vis lengvesnis, aiškesnis ir galingas bus mūsų sielos skrydis per ateities pasaulius.

Supratau, kad mano laimė, kartu su manimi, visada tipena tyliai. Ji laukia, kada pasuksiu akis ir ją pastebėsiu. Ji žeria man po kojomis kasdienines išsipildymo žvaigždes, iš spalvotų popierėlių vynioja atradimų šokoladą. Ji – tai mano sveikas kūnas, akys, uoslė ir klausa. Rytai – su kavos puodeliu. Vakarai - mylimo glėby. Dienos, kai galiu rinktis kur būti ir su kuo. Ji – mano mylintys ir mylimi, ji manai, darbai ir pasirinkti veiksmai. Tai mano gebėjimai, mano suvokimai, asmeninė branda. Ji visur aplink mane ir manyje. Tik aš esu jau taip prie jos pripratusi, kad kartais net nepastebiu kokia graži.