Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

DEŠRELIŲ FĖJA



Girdėjau žmones kalbant, kad gyvenimas mažame miestelyje yra nuobodus. Jame mažai kas vyksta, o žmonės – neįdomūs ir vienodi. Ir aš taip maniau, kol pati neapsigyvenau mažame miestelyje. Ir žinote ką - tai ne tiesa.

Kai aš nebūnu pernelyg susitelkusi į save ir pasileidžiu tyrinėti žmonių, atrandu kiekviename iš jų glūdintį unikalumą.
Kartais atpažįstu juose savo baimes, keistumus. Kiti savo būdu primena tai, ką iš savęs išvijau arba ką puoselėju. Kartais jie man primena žvėris, paukščius ar gamtos reiškinius.
Bet dar nesutikau nei vieno nuobodaus.
Nes jei nors sekundę pasijutau nuobodžiaujanti, vadinasi buvau nedėmesinga, susireikšminusi ir perdėtai susirūpinusi TIK savimi.
Stebėdama aš aptikau, kad įdomių žmonių su neeilinėmis gyvenimo istorijomis čia apstu, tačiau šiuo metu tyrinėju vieną ypatingą būtybę, kuri kasdien stovi už savo parduotuvės prekystalio:
,,Dzingt!“-nuaidi skambutis įėjus man į krautuvę.
Ir štai regiu ją su ,,ketvirtadienio“ suknele.
Kiekviena diena turi savo suknelę:
,,Pirmadienis“- žydro šilko, padabinta rožiniais ,,bantukais“ aplink kaklą.
,,Antradienis“- geltono blizgančio kašmyro. Didžiulės baltos ramunės juosia taliją.
Bet labiausiai man patinka ,,Penktadienis“ . Prisirpusios vyšnios raudonumo, su baltais ,,kalnieriukais“ , o ant krūtinės pūpso milžiniška megzta vyšnia, padabinta juodu koteliu.
Puri garbanų kepurė, klapsinčios blakstienų šluotos ir suknelių ,, tvarkaraštis“ liudija - ji švenčia kiekvieną darbo dieną. Ir tai yra nuostabu!
- Laba diena, ponia Sandra! (vis dar negaliu priprasti prie šio kreipinio). Ką šiandieną pirksite?
Svajingas plonas balselis, moteriškas prisirpęs stotas ir penktadienio apdarai susilieja į magišką teatro dvasią.
Aš turiu suimti save į rankas, kad grįžčiau čia - tarp dešrelių.
Sekundei išsigąstu, kad ji tuojau nualps, bet ne- tai šokis skirtas pademonstruoti naują gaminį ir jo išskirtinį skonį.
Stebiu kaip dešrelių fėja svajingai užverčia galvą į lubas. Matau kaip jos akys skaičiuoja lemputes palubėj.
Aaa – ji svarsto kuo mane nustebinti šį kartą.
Kaip galantiškai ji ore užsimoja peiliu, paskui, tarsi nesiektų žemės, prisklendžia prie skaičiuotuvo.
,,Cak, cak, cak!“-tarsi fortepijono klavišais, grakščiai piešia skaičius išpuoselėtos rankos.
Ir spektaklį vainikuoja romantiška, rožinė šypsena.
Užburta kerinčios patirties palieku fėjos ,,sceną“.
Salsvas sandalo aromatas sumišęs su rūkyto kumpelio kvapu pasilieka už sunkių medinių durų.
Pagaunu save besišypsančią. Net nekilo mintis, kad tai ką nusipirkau gali būti neskanu.
Ir negaliu prisiminti kiek sumokėjau.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –