Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

DEŠRELIŲ FĖJA



Girdėjau žmones kalbant, kad gyvenimas mažame miestelyje yra nuobodus. Jame mažai kas vyksta, o žmonės – neįdomūs ir vienodi. Ir aš taip maniau, kol pati neapsigyvenau mažame miestelyje. Ir žinote ką - tai ne tiesa.

Kai aš nebūnu pernelyg susitelkusi į save ir pasileidžiu tyrinėti žmonių, atrandu kiekviename iš jų glūdintį unikalumą.
Kartais atpažįstu juose savo baimes, keistumus. Kiti savo būdu primena tai, ką iš savęs išvijau arba ką puoselėju. Kartais jie man primena žvėris, paukščius ar gamtos reiškinius.
Bet dar nesutikau nei vieno nuobodaus.
Nes jei nors sekundę pasijutau nuobodžiaujanti, vadinasi buvau nedėmesinga, susireikšminusi ir perdėtai susirūpinusi TIK savimi.
Stebėdama aš aptikau, kad įdomių žmonių su neeilinėmis gyvenimo istorijomis čia apstu, tačiau šiuo metu tyrinėju vieną ypatingą būtybę, kuri kasdien stovi už savo parduotuvės prekystalio:
,,Dzingt!“-nuaidi skambutis įėjus man į krautuvę.
Ir štai regiu ją su ,,ketvirtadienio“ suknele.
Kiekviena diena turi savo suknelę:
,,Pirmadienis“- žydro šilko, padabinta rožiniais ,,bantukais“ aplink kaklą.
,,Antradienis“- geltono blizgančio kašmyro. Didžiulės baltos ramunės juosia taliją.
Bet labiausiai man patinka ,,Penktadienis“ . Prisirpusios vyšnios raudonumo, su baltais ,,kalnieriukais“ , o ant krūtinės pūpso milžiniška megzta vyšnia, padabinta juodu koteliu.
Puri garbanų kepurė, klapsinčios blakstienų šluotos ir suknelių ,, tvarkaraštis“ liudija - ji švenčia kiekvieną darbo dieną. Ir tai yra nuostabu!
- Laba diena, ponia Sandra! (vis dar negaliu priprasti prie šio kreipinio). Ką šiandieną pirksite?
Svajingas plonas balselis, moteriškas prisirpęs stotas ir penktadienio apdarai susilieja į magišką teatro dvasią.
Aš turiu suimti save į rankas, kad grįžčiau čia - tarp dešrelių.
Sekundei išsigąstu, kad ji tuojau nualps, bet ne- tai šokis skirtas pademonstruoti naują gaminį ir jo išskirtinį skonį.
Stebiu kaip dešrelių fėja svajingai užverčia galvą į lubas. Matau kaip jos akys skaičiuoja lemputes palubėj.
Aaa – ji svarsto kuo mane nustebinti šį kartą.
Kaip galantiškai ji ore užsimoja peiliu, paskui, tarsi nesiektų žemės, prisklendžia prie skaičiuotuvo.
,,Cak, cak, cak!“-tarsi fortepijono klavišais, grakščiai piešia skaičius išpuoselėtos rankos.
Ir spektaklį vainikuoja romantiška, rožinė šypsena.
Užburta kerinčios patirties palieku fėjos ,,sceną“.
Salsvas sandalo aromatas sumišęs su rūkyto kumpelio kvapu pasilieka už sunkių medinių durų.
Pagaunu save besišypsančią. Net nekilo mintis, kad tai ką nusipirkau gali būti neskanu.
Ir negaliu prisiminti kiek sumokėjau.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

MIEGANTI SIELOS GALIA

Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus. Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu. Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti.  Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidinis ži

DIEVO RANKRAŠČIO SERGĖTOJA

Skaidrios Birželio naktys per gražios miegui. Visagalio Dievo statybos šedevras – milijardais jonvabalių žibantis dangiškas kupolas. Jo kūrybinio triumfo tribūna , paruošta mano astraliniam nakties šėlsmui. Paskutinis sergėtojas, naktinėtojas Bimas, pailsęs nukiūtino nusnūsti, o žiogai – kaupia jėgas sekančiam etiudui. Gyvūnai ir augalai ilsisi po kaitrios dienos. Visa biologija paklūsta gamtos dėsniams, tik ne mano nenuorama siela. Šiąnakt - pilnatis apglėbusi dangų - laukia mano ritualo. Nes mano sielos ir dangaus vienovė - vainikuoja visas vasaros pilnatis. Tai mano kosminės nirvanos laikas. Tyliai, tarsi pelė tipenu grindimis, laikydama rankoje degančią žvakę. Mano šešėlis ilgesingai tįsta sienomis. Lengvas rūbas atsargiai glosto kojas, plaukai vėjavaikiškai žaidžia žvakės atspindžiuose.  Tarsi ragana – suku rankoje smilkstantį šalaviją. Jo salsvas, malonus kvapas švelniai svaigina, užburdamas kambario tylą. Plačiai atveriu langą ir susirangau ant palangės, rūpe

ŽALIOJI VISATOS SĄMONĖ / SUSIJUNGIMAS

Aš dievinu naktį. Nuo tos akimirkos kai atsimenu save, mane nuolat vilioja sapnai. Aš atsimenu save nuo tos dienos, kai mano mylimas katinas paliko savo baltą, minkštą kūnelį ir iškeliavo į katinų rojų. Tai nutiko kai man buvo vienuolika. Aš radau jį tysantį vidurį dulkėtos gatvės ir tą akimirką supratau, kad praradau amžiams. Plunksnelė buvo ne tik katinas, bet ir geriausias mano draugas. Man visuomet atrodė, kad ji supranta ir žino viską. Apie gyvenimą, apie tai kas tikra ir apie mane pačią. Apimta nevilties, pasileidau laukais kuo toliau nuo tos siaubingos vietos, atėmusios draugą. Nejučia atsidūrusi žaliuojančioje pievoje atokiai nuo žmonių šurmulio, aš kritau į žalią patalą ir raudojau tol, kol pritrūkau oro. Pamaniusi, kad dūstu skausme, panūdau kvėpuoti pilna krūtine. Taip tankiai ir giliai, kaip dar niekada nebuvo kvėpavusi. Nesustodama gėriau orą į save, kol pradėjo suktis galva. Ir tada nutiko kai kas keista. Pirštų galiukai ėmė dilgčioti, kaisti, o kūnu te