DEŠRELIŲ FĖJA


pinterest.com
Girdėjau žmones kalbant, kad gyvenimas mažame miestelyje yra nuobodus. Jame mažai kas vyksta, o žmonės – neįdomūs ir vienodi. Ir aš taip maniau, kol pati neapsigyvenau mažame miestelyje. Ir žinote ką - tai ne tiesa.


Kai aš nebūnu pernelyg susitelkusi į save ir pasileidžiu tyrinėti žmonių, atrandu kiekviename iš jų glūdintį unikalumą.
Kartais atpažįstu juose savo baimes, keistumus. Kiti savo būdu primena tai, ką iš savęs išvijau arba ką puoselėju. Kartais jie man primena žvėris, paukščius ar gamtos reiškinius.
Bet dar nesutikau nei vieno nuobodaus.
Nes jei nors sekundę pasijutau nuobodžiaujanti, vadinasi buvau nedėmesinga, susireikšminusi ir perdėtai susirūpinusi TIK savimi.

Stebėdama aš aptikau, kad įdomių žmonių su neeilinėmis gyvenimo istorijomis čia apstu, tačiau šiuo metu tyrinėju vieną ypatingą būtybę, kuri kasdien stovi už savo parduotuvės prekystalio:

,,Dzingt!“-nuaidi skambutis įėjus man į krautuvę.
Ir štai regiu ją su ,,ketvirtadienio“ suknele.

Kiekviena diena turi savo suknelę:
,,Pirmadienis“- žydro šilko, padabinta rožiniais ,,bantukais“ aplink kaklą.
,,Antradienis“- geltono blizgančio kašmyro. Didžiulės baltos ramunės juosia taliją.
Bet labiausiai man patinka ,,Penktadienis“ . Prisirpusios vyšnios raudonumo, su baltais ,,kalnieriukais“ , o ant krūtinės pūpso milžiniška megzta vyšnia, padabinta juodu koteliu.
Puri garbanų kepurė, klapsinčios blakstienų šluotos ir suknelių ,, tvarkaraštis“ liudija - ji švenčia kiekvieną darbo dieną. Ir tai yra nuostabu!

- Laba diena, ponia Sandra! (vis dar negaliu priprasti prie šio kreipinio). Ką šiandieną pirksite?

Svajingas plonas balselis, moteriškas prisirpęs stotas ir penktadienio apdarai susilieja į magišką teatro dvasią.
Aš turiu suimti save į rankas, kad grįžčiau čia - tarp dešrelių.

Sekundei išsigąstu, kad ji tuojau nualps, bet ne- tai šokis skirtas pademonstruoti naują gaminį ir jo išskirtinį skonį.

Stebiu kaip dešrelių fėja svajingai užverčia galvą į lubas. Matau kaip jos akys skaičiuoja lemputes palubėj.

Aaa – ji svarsto kuo mane nustebinti šį kartą.

Kaip galantiškai ji ore užsimoja peiliu, paskui, tarsi nesiektų žemės, prisklendžia prie skaičiuotuvo.

,,Cak, cak, cak!“-tarsi fortepijono klavišais, grakščiai piešia skaičius išpuoselėtos rankos.

Ir spektaklį vainikuoja romantiška, rožinė šypsena.

Užburta kerinčios patirties palieku fėjos ,,sceną“.
Salsvas sandalo aromatas sumišęs su rūkyto kumpelio kvapu pasilieka už sunkių medinių durų.

Pagaunu save besišypsančią. Net nekilo mintis, kad tai ką nusipirkau gali būti neskanu.
Ir negaliu prisiminti kiek sumokėjau.


Komentarai