Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

DEŠRELIŲ FĖJA



Girdėjau žmones kalbant, kad gyvenimas mažame miestelyje yra nuobodus. Jame mažai kas vyksta, o žmonės – neįdomūs ir vienodi. Ir aš taip maniau, kol pati neapsigyvenau mažame miestelyje. Ir žinote ką - tai ne tiesa.

Kai aš nebūnu pernelyg susitelkusi į save ir pasileidžiu tyrinėti žmonių, atrandu kiekviename iš jų glūdintį unikalumą.
Kartais atpažįstu juose savo baimes, keistumus. Kiti savo būdu primena tai, ką iš savęs išvijau arba ką puoselėju. Kartais jie man primena žvėris, paukščius ar gamtos reiškinius.
Bet dar nesutikau nei vieno nuobodaus.
Nes jei nors sekundę pasijutau nuobodžiaujanti, vadinasi buvau nedėmesinga, susireikšminusi ir perdėtai susirūpinusi TIK savimi.
Stebėdama aš aptikau, kad įdomių žmonių su neeilinėmis gyvenimo istorijomis čia apstu, tačiau šiuo metu tyrinėju vieną ypatingą būtybę, kuri kasdien stovi už savo parduotuvės prekystalio:
,,Dzingt!“-nuaidi skambutis įėjus man į krautuvę.
Ir štai regiu ją su ,,ketvirtadienio“ suknele.
Kiekviena diena turi savo suknelę:
,,Pirmadienis“- žydro šilko, padabinta rožiniais ,,bantukais“ aplink kaklą.
,,Antradienis“- geltono blizgančio kašmyro. Didžiulės baltos ramunės juosia taliją.
Bet labiausiai man patinka ,,Penktadienis“ . Prisirpusios vyšnios raudonumo, su baltais ,,kalnieriukais“ , o ant krūtinės pūpso milžiniška megzta vyšnia, padabinta juodu koteliu.
Puri garbanų kepurė, klapsinčios blakstienų šluotos ir suknelių ,, tvarkaraštis“ liudija - ji švenčia kiekvieną darbo dieną. Ir tai yra nuostabu!
- Laba diena, ponia Sandra! (vis dar negaliu priprasti prie šio kreipinio). Ką šiandieną pirksite?
Svajingas plonas balselis, moteriškas prisirpęs stotas ir penktadienio apdarai susilieja į magišką teatro dvasią.
Aš turiu suimti save į rankas, kad grįžčiau čia - tarp dešrelių.
Sekundei išsigąstu, kad ji tuojau nualps, bet ne- tai šokis skirtas pademonstruoti naują gaminį ir jo išskirtinį skonį.
Stebiu kaip dešrelių fėja svajingai užverčia galvą į lubas. Matau kaip jos akys skaičiuoja lemputes palubėj.
Aaa – ji svarsto kuo mane nustebinti šį kartą.
Kaip galantiškai ji ore užsimoja peiliu, paskui, tarsi nesiektų žemės, prisklendžia prie skaičiuotuvo.
,,Cak, cak, cak!“-tarsi fortepijono klavišais, grakščiai piešia skaičius išpuoselėtos rankos.
Ir spektaklį vainikuoja romantiška, rožinė šypsena.
Užburta kerinčios patirties palieku fėjos ,,sceną“.
Salsvas sandalo aromatas sumišęs su rūkyto kumpelio kvapu pasilieka už sunkių medinių durų.
Pagaunu save besišypsančią. Net nekilo mintis, kad tai ką nusipirkau gali būti neskanu.
Ir negaliu prisiminti kiek sumokėjau.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

VIDINĖS TĖKMĖS ĮSIKLAUSIUSI

Aš per sena naktimis klausytis spengiančių signalų, turiu per mažai kantrybės laukti kol liausis ūžusios gatvės, bet per jauna leisti dienas ant išmetamųjų dujų debesų. Ir pats tas amžius naujiems atradimams bei nuotykiams. Ne veltui šioje būtyje mano vardas – Patyrimų Dvasia. Atklydau čia iš šurmuliuojančio didmiesčio ieškodama ramybės. Buvau pavargusi nuo ten tvyrančios skubos ir nerimo. Pabodo sukiotis tarp būtybių autopilotu lekiančių savo tuneliais neturinčiais spalvų. Norėjau rasti vietą, kur laikas teka lėčiau, o žmonės gyvena arčiau dangaus ir žemės. Kur galėčiau netrikdoma pasinerti į akimirką, kuri yra DABAR. Taigi, skridau virš vingiuojančio kelio, apkaišyto senais medžiais. Srautu tekėjo automobilių virtinės. Grožėjausi vešlia lapija ir mėgavausi vėjo gūsiais sparnuose. Nesitikėjau už posūkio išvysti nieko ypatingo, tiesiog leidausi nešama VIDINĖS TĖKMĖS, kuri neklysta. Niekada nepamiršiu to pirmo karto kai prieš akis pakalnėn nutįso kelias ž

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

KĄ NORI KURTI, ZOJA?

  A. Sutikau tave, kai jaukioj kavinukėj ištiesei man puodelį kavos. Tavo šypsena miela ir man atrodo – tu laiminga. Bet...Nejaučiu tavo širdies. Tu paslėpus ją giliai. Kad kas nesužeistų. Tavo kaukė tobula. Ir man nerūpi. Aš taip pat šypsausi. Aš taip pat turiu tūkstantį kaukių. B. Tavo podiumas – prekybos centas. Skrupulingai parinkti drabužiai, nepriekaištinga šukuosena, pasitikintis, šaltas žvilgsnis. Aš nejaučiu tavęs. Tu slepiesi puikybės   ir arogancijos apvalkale. Tu ne čia... Tavęs nesimato. Bet man ir nereikia. Aš savam urve matuojuosi savų demonų parinktą popierinę karūną. C. Mes dirbame kasdien drauge. Tam pačiam bosui. Tarsi skruzdėlės velkam save tai pačiai motinėlei. Tavo žvilgsnis - pasiruošęs gynybai ir kautis. Bet tavo širdies aš nejaučiu... Ji - įkalinta baimės stikle, kartu su ledo kubeliais. Ir aš tuo džiaugiuosi. Nes taip pat kaip ir tu, kasdien mūviu netikrumo batus. Nejaučiu, negirdžiu, nes nenoriu. Nes tik aš turiu teisę būti išgirsta. Nes tik mano problemos ve