Aš
atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti
išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano
troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti
džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana.
Atsiprašau
už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir
pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius
slapčiausius mano troškimus.
Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne
šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau.
Atsiprašau,
kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia,
jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą
pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio.
Atsiprašau,
kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų,
kurie TAVO dėka, aplanko mane kiekvieną dieną, pačiomis išmintingiausiomis,
švelniausiomis pamokomis, šviesiausiais suvokimais ir galimybėmis, kuriomis
leidi man pačiai rinktis gyvenimo kelią.
Prašau
atleisk man už savanaudiškumą, tinginystę, melą, pyktį. Už tai, kad kartai
vis dar pasiduodu, pamiršusi, jog viskas ką šią akimirką patiriu yra
tobuliausias, tiesiausias, teisingiausias kelias į tai, ką ketinu sukurti.
Už tai, kad mano neramus protas, vis dar skatina eiti
lengviausiu keliu, neleisdamas išgirsti širdyje kalbančio TAVO vedimo, prašau atleisk man, kad jos
nesiklausau.
Dėkoju tau
už tuos, kurie išdavė, paliko ir nuvylė. Jie nuostabiausi mano
mokytojai, užauginę manyje vertybes apie žmogų. Apie tai, kas yra MANO gyvenimo
prasmė, šviesa, laimė, meilė, išsipildymas - aš sužinojau tik per juos. Todėl
esu dėkinga TAU, kad pažinusi skausmą, susipažinau su tikra savimi.
Už netektis dėkoju
tau, nes tai ką turiu šiandieną, tūkstantį kartų yra verta kainos, kurą
mokėjau ašaromis, kad surasčiau tave.
Dėkoju
tau, kad esi kantrus, kuo aš didžiuotis negaliu. Nors norėčiau išmokti
tavo kantrybės. Tam, kad tie, prie kurių gyvenimo aš prisiliečiu, galėtų semtis
iš mano gelmės ir pasiimti viską, ką turiu geriausio. Išmokyk mane nors dalele
būti TAVIMI.
Šiandieną aš esu taikoje su savimi. Pasaulis ir žmonės,
kurie mane supa yra neįkainuojama dovana, kurią gavau, pasitikėjusi TAVO siunčiamais
ženklais, dėkoju tau už juos.
Dėkoju
tau už išmintį, kurią pagaliau galiu savyje užčiuopti. Tik atidavusi
TAVO globai savo ego, atradau miegančias sielos žinias, kurias per amžius saugojai
man.
TU išmokei mane išgirsti kas sakoma ne žodžiais, o jausmų
kalba. Ja kalba širdys, bet ne protai, tačiau ši kalba yra verta amžinybės, dėkoju tau, kad išmokei
mane ja kalbėti.
Aš TAVE
myliu. Šie žodžiai tokie maži, kad papasakočiau ką jaučia ir sako mano
širdis, kai protas nardo prisiminimuose. Ką turėjau anksčiau, kai maniau, kad
esu viena ir ką sukūrėme kartu, kai paprašiau TAVĘS parodyti, ką gali padaryti
su mano gyvenimu, jei jį TAU patikėsiu.
Aš myliu šitą
šlapią žiemos rytą. Nors lietaus lašai tekši ant žibančių kalėdinių girliandų,
nejaučiu apmaudo, nes myliu.
Myliu gyvenimą, save, TAVE. Suprantu kad viskas yra tobula, net jei šią akimirką būtų tuo patikėti sunku, mano viduje vis tiek ramu. Todėl - AŠ TAVĘS ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU ir ... AŠ TAVE MYLIU.
Komentarai
Rašyti komentarą