Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

 


Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana.

Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus.

Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau.  

Atsiprašau, kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio.

Atsiprašau, kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko mane kiekvieną dieną, pačiomis išmintingiausiomis, švelniausiomis pamokomis, šviesiausiais suvokimais ir galimybėmis, kuriomis leidi man pačiai rinktis gyvenimo kelią.

Prašau atleisk man už savanaudiškumą, tinginystę, melą, pyktį. Už tai, kad kartai vis dar pasiduodu, pamiršusi, jog viskas ką šią akimirką patiriu yra tobuliausias, tiesiausias, teisingiausias kelias į tai, ką ketinu sukurti.

Už tai, kad mano neramus protas, vis dar skatina eiti lengviausiu keliu, neleisdamas išgirsti širdyje kalbančio TAVO vedimo, prašau atleisk man, kad jos nesiklausau.

Dėkoju tau už tuos, kurie išdavė, paliko ir nuvylė. Jie nuostabiausi mano mokytojai, užauginę manyje vertybes apie žmogų. Apie tai, kas yra MANO gyvenimo prasmė, šviesa, laimė, meilė, išsipildymas - aš sužinojau tik per juos. Todėl esu dėkinga TAU, kad pažinusi skausmą, susipažinau su tikra savimi.

Už netektis dėkoju tau, nes tai ką turiu šiandieną, tūkstantį kartų yra verta kainos, kurą mokėjau ašaromis, kad surasčiau tave.

Dėkoju tau, kad esi kantrus, kuo aš didžiuotis negaliu. Nors norėčiau išmokti tavo kantrybės. Tam, kad tie, prie kurių gyvenimo aš prisiliečiu, galėtų semtis iš mano gelmės ir pasiimti viską, ką turiu geriausio. Išmokyk mane nors dalele būti TAVIMI.

Šiandieną aš esu taikoje su savimi. Pasaulis ir žmonės, kurie mane supa yra neįkainuojama dovana, kurią gavau, pasitikėjusi TAVO siunčiamais ženklais, dėkoju tau už juos.

Dėkoju tau už išmintį, kurią pagaliau galiu savyje užčiuopti. Tik atidavusi TAVO globai savo ego, atradau miegančias sielos žinias, kurias per amžius saugojai man.

TU išmokei mane išgirsti kas sakoma ne žodžiais, o jausmų kalba. Ja kalba širdys, bet ne protai, tačiau ši kalba yra verta amžinybės, dėkoju tau, kad išmokei mane ja kalbėti.

Aš TAVE myliu. Šie žodžiai tokie maži, kad papasakočiau ką jaučia ir sako mano širdis, kai protas nardo prisiminimuose. Ką turėjau anksčiau, kai maniau, kad esu viena ir ką sukūrėme kartu, kai paprašiau TAVĘS parodyti, ką gali padaryti su mano gyvenimu, jei jį TAU patikėsiu.

Aš myliu šitą šlapią žiemos rytą. Nors lietaus lašai tekši ant žibančių kalėdinių girliandų, nejaučiu apmaudo, nes myliu.

Myliu gyvenimą, save, TAVE. Suprantu kad viskas yra tobula, net jei šią akimirką būtų tuo patikėti sunku, mano viduje vis tiek ramu. Todėl - AŠ TAVĘS ATSIPRAŠAU,  PRAŠAU ATLEISK MAN,  DĖKOJU TAU ir ...  AŠ TAVE MYLIU.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

GLĖBYS, KURIAME SAUGU PRASMEGTI

Virš mano galvos tyvuliuoja skaisčiai mėlynas vanduo, akimis galiu pasiekti pro jį besiskverbiančią saulės šviesą, ausys skendi vandens vakuume, liūliuojančioje tyloje - girdžiu tik savo širdies dūžius. Plaukai, tarsi jūržolės lėtai plaikstosi aplink. Besvorės rankos ir kojos mieguistai atkartoja vandens judėjimą. Man patinka. Akimirką pagalvoju, kad, greičiausiai, taip jaučiasi būtis. Susilieju ir ištirpstu. Man patinka tai kartoti vėl ir vėl. Taip išnyksta gyvenimo triukšmas. Susiliejusi su vandens stichija patiriu save visai kitam lygmeny, ne tame, kuris vaikšto kojomis ant žemės kasdienybėje. Po vandeniu nelieka manęs – kaip asmens. kaip Firės, dailios blondinės iš pajūrio mietelio. Po vandeniu kaskart many atgimsta ta esaties dalis, kuri patirti savęs į žemę atėjo jau ne pirmą kart ir yra kur kas išmintingesnė už Firę. Protas surenka naujus suvokimus, pastabas, pataisymus ir iš vandens išlipa Firė, kuri supranta pasaulį truputį aiškiau. Nesvarbu, žiema ar vasara, įpratau

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

SOFA IR JOS ŠEIMA

Gera diena, mielieji! Esu - garbaus am žiaus, minkšta, prabangi svetainė s   sofa. Nuolankiai pra š au j ūsų suprasti skirtumą tarp žodžių ,,sofa “ ir ,,prabangi svetainė s sofa “. Nes skirtumas   iš ties yra mil žiniš kas: Esu sudė ta i š tikro ąž uolo griau čių ir širdingai jaukaus, vilkto prabangiu gobelenu, vidaus. Nesigėdiju savę s vadinti garbaus am žiaus dama, nes iki šiolei jauč iuosi madinga ir nesusid ėvė jusi. Mano vert ę patvirtina tas faktas, kad šį ruden į, kartu su žmonėmis, keliavau iš ankšto butuko mieste, į šį erdv ų namą priemiestyje.   JIE NUSPREND Ė MANE PASILIKTI! Pūpsojau sunkvežimyje, rūpestingai įvyniota į plastiką ir džiaugsmingai mojavau medžiams, paukščiams ir pavydžiai dė psantiems daugiabu čių langams. Nesl ėpsiu, buvo truputį neramu, ar tilpsiu pro naujųjų namų duris, ta č iau esu be galo nustebinta -   šeimininkas įsigudrino mane įnešti pro langą. Koks jis protingas! Tam reikalui buvo surengta tikra ceremonija – pakviesti kaimynai. Ir štai –