Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

 


Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana.

Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus.

Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau.  

Atsiprašau, kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio.

Atsiprašau, kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko mane kiekvieną dieną, pačiomis išmintingiausiomis, švelniausiomis pamokomis, šviesiausiais suvokimais ir galimybėmis, kuriomis leidi man pačiai rinktis gyvenimo kelią.

Prašau atleisk man už savanaudiškumą, tinginystę, melą, pyktį. Už tai, kad kartai vis dar pasiduodu, pamiršusi, jog viskas ką šią akimirką patiriu yra tobuliausias, tiesiausias, teisingiausias kelias į tai, ką ketinu sukurti.

Už tai, kad mano neramus protas, vis dar skatina eiti lengviausiu keliu, neleisdamas išgirsti širdyje kalbančio TAVO vedimo, prašau atleisk man, kad jos nesiklausau.

Dėkoju tau už tuos, kurie išdavė, paliko ir nuvylė. Jie nuostabiausi mano mokytojai, užauginę manyje vertybes apie žmogų. Apie tai, kas yra MANO gyvenimo prasmė, šviesa, laimė, meilė, išsipildymas - aš sužinojau tik per juos. Todėl esu dėkinga TAU, kad pažinusi skausmą, susipažinau su tikra savimi.

Už netektis dėkoju tau, nes tai ką turiu šiandieną, tūkstantį kartų yra verta kainos, kurą mokėjau ašaromis, kad surasčiau tave.

Dėkoju tau, kad esi kantrus, kuo aš didžiuotis negaliu. Nors norėčiau išmokti tavo kantrybės. Tam, kad tie, prie kurių gyvenimo aš prisiliečiu, galėtų semtis iš mano gelmės ir pasiimti viską, ką turiu geriausio. Išmokyk mane nors dalele būti TAVIMI.

Šiandieną aš esu taikoje su savimi. Pasaulis ir žmonės, kurie mane supa yra neįkainuojama dovana, kurią gavau, pasitikėjusi TAVO siunčiamais ženklais, dėkoju tau už juos.

Dėkoju tau už išmintį, kurią pagaliau galiu savyje užčiuopti. Tik atidavusi TAVO globai savo ego, atradau miegančias sielos žinias, kurias per amžius saugojai man.

TU išmokei mane išgirsti kas sakoma ne žodžiais, o jausmų kalba. Ja kalba širdys, bet ne protai, tačiau ši kalba yra verta amžinybės, dėkoju tau, kad išmokei mane ja kalbėti.

Aš TAVE myliu. Šie žodžiai tokie maži, kad papasakočiau ką jaučia ir sako mano širdis, kai protas nardo prisiminimuose. Ką turėjau anksčiau, kai maniau, kad esu viena ir ką sukūrėme kartu, kai paprašiau TAVĘS parodyti, ką gali padaryti su mano gyvenimu, jei jį TAU patikėsiu.

Aš myliu šitą šlapią žiemos rytą. Nors lietaus lašai tekši ant žibančių kalėdinių girliandų, nejaučiu apmaudo, nes myliu.

Myliu gyvenimą, save, TAVE. Suprantu kad viskas yra tobula, net jei šią akimirką būtų tuo patikėti sunku, mano viduje vis tiek ramu. Todėl - AŠ TAVĘS ATSIPRAŠAU,  PRAŠAU ATLEISK MAN,  DĖKOJU TAU ir ...  AŠ TAVE MYLIU.


Komentarai

Adelė ir jos žmogus iš Dievo

MIEGANTI SIELOS GALIA

Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus. Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu. Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti.  Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidinis ži

DIEVO RANKRAŠČIO SERGĖTOJA

Skaidrios Birželio naktys per gražios miegui. Visagalio Dievo statybos šedevras – milijardais jonvabalių žibantis dangiškas kupolas. Jo kūrybinio triumfo tribūna , paruošta mano astraliniam nakties šėlsmui. Paskutinis sergėtojas, naktinėtojas Bimas, pailsęs nukiūtino nusnūsti, o žiogai – kaupia jėgas sekančiam etiudui. Gyvūnai ir augalai ilsisi po kaitrios dienos. Visa biologija paklūsta gamtos dėsniams, tik ne mano nenuorama siela. Šiąnakt - pilnatis apglėbusi dangų - laukia mano ritualo. Nes mano sielos ir dangaus vienovė - vainikuoja visas vasaros pilnatis. Tai mano kosminės nirvanos laikas. Tyliai, tarsi pelė tipenu grindimis, laikydama rankoje degančią žvakę. Mano šešėlis ilgesingai tįsta sienomis. Lengvas rūbas atsargiai glosto kojas, plaukai vėjavaikiškai žaidžia žvakės atspindžiuose.  Tarsi ragana – suku rankoje smilkstantį šalaviją. Jo salsvas, malonus kvapas švelniai svaigina, užburdamas kambario tylą. Plačiai atveriu langą ir susirangau ant palangės, rūpe

ŽALIOJI VISATOS SĄMONĖ / SUSIJUNGIMAS

Aš dievinu naktį. Nuo tos akimirkos kai atsimenu save, mane nuolat vilioja sapnai. Aš atsimenu save nuo tos dienos, kai mano mylimas katinas paliko savo baltą, minkštą kūnelį ir iškeliavo į katinų rojų. Tai nutiko kai man buvo vienuolika. Aš radau jį tysantį vidurį dulkėtos gatvės ir tą akimirką supratau, kad praradau amžiams. Plunksnelė buvo ne tik katinas, bet ir geriausias mano draugas. Man visuomet atrodė, kad ji supranta ir žino viską. Apie gyvenimą, apie tai kas tikra ir apie mane pačią. Apimta nevilties, pasileidau laukais kuo toliau nuo tos siaubingos vietos, atėmusios draugą. Nejučia atsidūrusi žaliuojančioje pievoje atokiai nuo žmonių šurmulio, aš kritau į žalią patalą ir raudojau tol, kol pritrūkau oro. Pamaniusi, kad dūstu skausme, panūdau kvėpuoti pilna krūtine. Taip tankiai ir giliai, kaip dar niekada nebuvo kvėpavusi. Nesustodama gėriau orą į save, kol pradėjo suktis galva. Ir tada nutiko kai kas keista. Pirštų galiukai ėmė dilgčioti, kaisti, o kūnu te