AŠ ATSIPRAŠAU, PRAŠAU ATLEISK MAN, DĖKOJU TAU, AŠ TAVE MYLIU

 

Aš atsiprašau TAVĘS už besaikius norus. Už tai, kad vos spėjusi patirti išsipildžiusias svajones, vėl leidžiuosi užvaldoma naujų tikslų. Kad mano troškulys patirti gyvenimą, aptemdo protą, nepalikdamas vietos tinkamai išsireikšti džiaugsmui, kurio yra verta, padovanota man, kiekviena gyvenimo dovana.

Atsiprašau už begalinį lėkimą. Kad įsisukusi į gyvenimo srautą, pamirštu sustoti ir pasigrožėti tuo, ką žeri man po kojomis, kas dieną pildydamas net pačius slapčiausius mano troškimus.

Kad mano mintys ir dėmesys, taip dažnai būna ateityje, o ne šioje akimirkoje, kurią tobulai man sukūrei, aš atsiprašau.  

Atsiprašau, kad mano širdyje retkarčiais vis dar atgyja trūkumo jausmas, kai protas nusprendžia, jog gyvenimas vyksta ne taip, kaip turėtų. Ir pamiršusi apie vakar patirtą pasitenkinimą ir palaimą, šiandieną aš leidžiuosi prislegiama beribio žmogiško alkio.

Atsiprašau, kad pamirštu tau tinkamai padėkoti, nors dėkoti turiu už tūkstančius dalykų, kurie TAVO dėka, aplanko mane kiekvieną dieną, pačiomis išmintingiausiomis, švelniausiomis pamokomis, šviesiausiais suvokimais ir galimybėmis, kuriomis leidi man pačiai rinktis gyvenimo kelią.

Prašau atleisk man už savanaudiškumą, tinginystę, melą, pyktį. Už tai, kad kartai vis dar pasiduodu, pamiršusi, jog viskas ką šią akimirką patiriu yra tobuliausias, tiesiausias, teisingiausias kelias į tai, ką ketinu sukurti.

Už tai, kad mano neramus protas, vis dar skatina eiti lengviausiu keliu, neleisdamas išgirsti širdyje kalbančio TAVO vedimo, prašau atleisk man, kad jos nesiklausau.

Dėkoju tau už tuos, kurie išdavė, paliko ir nuvylė. Jie nuostabiausi mano mokytojai, užauginę manyje vertybes apie žmogų. Apie tai, kas yra MANO gyvenimo prasmė, šviesa, laimė, meilė, išsipildymas - aš sužinojau tik per juos. Todėl esu dėkinga TAU, kad pažinusi skausmą, susipažinau su tikra savimi.

Už netektis dėkoju tau, nes tai ką turiu šiandieną, tūkstantį kartų yra verta kainos, kurą mokėjau ašaromis, kad surasčiau tave.

Dėkoju tau, kad esi kantrus, kuo aš didžiuotis negaliu. Nors norėčiau išmokti tavo kantrybės. Tam, kad tie, prie kurių gyvenimo aš prisiliečiu, galėtų semtis iš mano gelmės ir pasiimti viską, ką turiu geriausio. Išmokyk mane nors dalele būti TAVIMI.

Šiandieną aš esu taikoje su savimi. Pasaulis ir žmonės, kurie mane supa yra neįkainuojama dovana, kurią gavau, pasitikėjusi TAVO siunčiamais ženklais, dėkoju tau už juos.

Dėkoju tau už išmintį, kurią pagaliau galiu savyje užčiuopti. Tik atidavusi TAVO globai savo ego, atradau miegančias sielos žinias, kurias per amžius saugojai man.

TU išmokei mane išgirsti kas sakoma ne žodžiais, o jausmų kalba. Ja kalba širdys, bet ne protai, tačiau ši kalba yra verta amžinybės, dėkoju tau, kad išmokei mane ja kalbėti.

Aš TAVE myliu. Šie žodžiai tokie maži, kad papasakočiau ką jaučia ir sako mano širdis, kai protas nardo prisiminimuose. Ką turėjau anksčiau, kai maniau, kad esu viena ir ką sukūrėme kartu, kai paprašiau TAVĘS parodyti, ką gali padaryti su mano gyvenimu, jei jį TAU patikėsiu.

Aš myliu šitą šlapią žiemos rytą. Nors lietaus lašai tekši ant žibančių kalėdinių girliandų, nejaučiu apmaudo, nes myliu.

Myliu gyvenimą, save, TAVE. Suprantu kad viskas yra tobula, net jei šią akimirką būtų tuo patikėti sunku, mano viduje vis tiek ramu. Todėl - AŠ TAVĘS ATSIPRAŠAU,  PRAŠAU ATLEISK MAN,  DĖKOJU TAU ir ...  AŠ TAVE MYLIU.