Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Gegužės, 2020

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios   liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti   puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda

LAIMĖ VIENUOLIO CELĖJE

Dar visai neseniai, vos prieš metus, savaitgalį mielai būčiau leidusi prabangiame Spa, besimėgaudama visais jame teikiamais malonumais: plūduriuočiau chloru ,,kvepiančiame‘‘ baseine, prašmatnaus restorano padavėjas tyliai klaustų ar man nieko netrūksta. Mano staliukas būtinai stovėtų arti lango, primenančio akvariumą, pro kurį regėčiau ištaigingai išpuoselėtą dirbtinį parką. Vakare, išsidrėbusi milžiniškoje lovoje, žiaumočiau traškučius ir tuščiai spoksočiau į Oprą Vinfrei, įnirtingai mokančią žmoniją laimingo gyvenimo. Įsivaizduočiau, kad mano gyvenimas turi prasmę. Susigalvočiau kokia ji, o gal pirštai vangiai apčiuoptų ją ,,Cosmopolitan‘‘ žurnale. Kartais man pasisektų pajusti kruopelę pilnatvės ir aš, greičiausiai alkūnėmis skinčiausi kelią, kad tik ir vėl, nors trumpam ją surasčiau.  Gal būt, jausčiausi svarbi, būdama sėkmingo vyro žmona - pridėtinis puošybos elementas, naujutėliame Mercedes automobilyje, iki kol ,,nusidėvėčiau‘‘... Gal man viso to užtektų, jei laimės pardavėjas n

DEŠRELIŲ FĖJA

Girdėjau žmones kalbant, kad gyvenimas mažame miestelyje yra nuobodus. Jame mažai kas vyksta, o žmonės – neįdomūs ir vienodi. Ir aš taip maniau, kol pati neapsigyvenau mažame miestelyje. Ir žinote ką - tai ne tiesa. Kai aš nebūnu pernelyg susitelkusi į save ir pasileidžiu tyrinėti žmonių, atrandu kiekviename iš jų glūdintį unikalumą. Kartais atpažįstu juose savo baimes, keistumus. Kiti savo būdu primena tai, ką iš savęs išvijau arba ką puoselėju. Kartais jie man primena žvėris, paukščius ar gamtos reiškinius. Bet dar nesutikau nei vieno nuobodaus. Nes jei nors sekundę pasijutau nuobodžiaujanti, vadinasi buvau nedėmesinga, susireikšminusi ir perdėtai susirūpinusi TIK savimi. Stebėdama aš aptikau, kad įdomių žmonių su neeilinėmis gyvenimo istorijomis čia apstu, tačiau šiuo metu tyrinėju vieną ypatingą būtybę, kuri kasdien stovi už savo parduotuvės prekystalio: ,,Dzingt!“-nuaidi skambutis įėjus man į krautuvę. Ir štai regiu ją su ,,ketvirtadienio“ suknele. Kiekviena diena turi savo s

KĄ NORI KURTI, ZOJA?

  A. Sutikau tave, kai jaukioj kavinukėj ištiesei man puodelį kavos. Tavo šypsena miela ir man atrodo – tu laiminga. Bet...Nejaučiu tavo širdies. Tu paslėpus ją giliai. Kad kas nesužeistų. Tavo kaukė tobula. Ir man nerūpi. Aš taip pat šypsausi. Aš taip pat turiu tūkstantį kaukių. B. Tavo podiumas – prekybos centas. Skrupulingai parinkti drabužiai, nepriekaištinga šukuosena, pasitikintis, šaltas žvilgsnis. Aš nejaučiu tavęs. Tu slepiesi puikybės   ir arogancijos apvalkale. Tu ne čia... Tavęs nesimato. Bet man ir nereikia. Aš savam urve matuojuosi savų demonų parinktą popierinę karūną. C. Mes dirbame kasdien drauge. Tam pačiam bosui. Tarsi skruzdėlės velkam save tai pačiai motinėlei. Tavo žvilgsnis - pasiruošęs gynybai ir kautis. Bet tavo širdies aš nejaučiu... Ji - įkalinta baimės stikle, kartu su ledo kubeliais. Ir aš tuo džiaugiuosi. Nes taip pat kaip ir tu, kasdien mūviu netikrumo batus. Nejaučiu, negirdžiu, nes nenoriu. Nes tik aš turiu teisę būti išgirsta. Nes tik mano problemos ve