KĄ NORI KURTI, ZOJA?

 

A. Sutikau tave, kai jaukioj kavinukėj ištiesei man puodelį kavos.

Tavo šypsena miela ir man atrodo – tu laiminga.

Bet...Nejaučiu tavo širdies.

Tu paslėpus ją giliai.

Kad kas nesužeistų.

Tavo kaukė tobula.

Ir man nerūpi.

Aš taip pat šypsausi. Aš taip pat turiu tūkstantį kaukių.

B. Tavo podiumas – prekybos centas.

Skrupulingai parinkti drabužiai, nepriekaištinga šukuosena, pasitikintis, šaltas žvilgsnis.

Aš nejaučiu tavęs.

Tu slepiesi puikybės ir arogancijos apvalkale.

Tu ne čia...

Tavęs nesimato.

Bet man ir nereikia.

Aš savam urve matuojuosi savų demonų parinktą popierinę karūną.

C. Mes dirbame kasdien drauge. Tam pačiam bosui. Tarsi skruzdėlės velkam save tai pačiai motinėlei.

Tavo žvilgsnis - pasiruošęs gynybai ir kautis.

Bet tavo širdies aš nejaučiu...

Ji - įkalinta baimės stikle, kartu su ledo kubeliais.

Ir aš tuo džiaugiuosi. Nes taip pat kaip ir tu, kasdien mūviu netikrumo batus.

Nejaučiu, negirdžiu, nes nenoriu.

Nes tik aš turiu teisę būti išgirsta.

Nes tik mano problemos vertos stebuklingų sprendimų.

Nes tik mano pasaulis vertas būti palaimintu‘‘.

Ilgai maniau, kad Žemė sukasi tik mano ritmu! Ilgai buvau kurčia kitų slegiančioms aimanoms!

Kol vieną dieną, Dievas panoro parodyti man kitą egzistuojančią pusę. Kurią net nenutuokiau esant.

                                                                                     ZOJOS ISTORIJA

Tą rytą ji pabudo gerokai po vidudienio.

Saulė įkyriai šaipėsi pro satino užuolaidų plyšį, priekaištaudama, kad taip ilgai miegojo. Sudirgusi ji pasimuistė, bandydama pasislėpti šilkinių patalų jūroje. Veltui.

Širdies gilumoje, tarsi pilka pelė graužianti sūrio gabalėlį, spurdėjo tas pats nepasitenkinimo jausmas, kuris lydi jau ne vienerius metus.

Nors prabanga, tarsi kerinčių kvepalų aromatas lydi nuo mažų dienų, tačiau Zoja jaučiasi taip, lyg jos jau seniai nebėra.

,,Nervinis išsekimas“ – išvingiuoti žodžiai pasąmonės labirintuose. ,, Niekas nedžiugina“ – smigo mintis.

Net tėčio dovanotas šuo mopsas, ištikimasis jos Ruzveltas, medituojantis kojūgaly, pralinksmina tik trumpam.

Zoja vangiai atsisėdo lovoje. Nubraukė delnu plaukus nuo užmiegotų akių. Kava, nežinia kiek laiko lūkuriuojanti ant naktinio stalelio, jau vos drungna. Paskubomis prarijo tabletę ir dar kurį laiką pamėgino valios saujomis surinkti išsibarsčiusį vidų.

Mintys nuslinko į vakar. ,,Buvo visai nieko sau‘‘ – nenoriai šyptelėjo. Kavinėje ji nuobodžiaudama siurbčiojo kokteilį, kai Polas panoro praskaidrinti jos laiką. Bent vienas vakaras nutolus nuo savęs. Kaip gera buvo užsimiršti ir, nors trumpai, nejausti tuštumos...

Galingieji afrodiziakai – šampanas, braškės, švelni glamonė, bučinys ir, snaudžianti aistra, pažiro lauk visais moteriškais geismo perlais. Polo lėktuvas pakilo naktį ir trumpas atotrūkis nuo realybės išsisklaidė kartu su aušra.

Zoja akimis apibėgo prašmatnų kambarį ir skausmingai susiraukė. Ji turi dingti iš čia, nes šypsotis neįstengs. Juolab moteriai, kuriai yra tik priedas prie sėkmingos santuokos - paniurusi podukra, kuri nuolat tyli. Pabėgimas nuo savęs - dar niekad nepavyko. Bet ji vis tiek ir vėl pamėgins.

Pasičiupusi savo prabangaus sportinio Maserati raktelius, mintyse išvadinusi automobilį metaliniu kibiru, ji spustelėjo prašmatnių tėvo rezidencijos vartų pultelį ir spruko, pasislėpti nuo žmonių, kuriems išties rūpėjo.

Paskendusi atbukusiose mintyse, Zoja nejuto, kaip atsidūrė miesto pakrašty. Kaunas ne itin jai patinka, kaip ir visas likęs pasaulis, tačiau ši sena bažnyčia traukė ją it magnetas.

Akmenimis grįstas takas, įrėmintas šimtamečių medžių kolonose, atkakliai ragino eiti iki galo.

Bažnyčios šešėlyje Zoja pastebėjo sėdinčią keistą senutę. Apsitaisiusi šviesia lino suknute, sumezgusi ilgus, žilus plaukus į išradingą kuodelį, iš kurio stirksojo spalvinga plunksna, ji labiau panėšėjo į baltąją raganą, nei į išmaldos prašančią varguolę. Jos rankas apsivijęs puikavosi masyvus medinis rožinis, o akys skleidė tokią energiją, kuriai Zoja nepajėgė atsispirti. Net negirdėdama garsu ištartų žodžių, ji jautė nebylų kvietimą. Nors danguje kaupėsi debesys ir kilo stiprus vėjas, grasindamas prapliupti nenumaldoma liūtimi, Zoja, tarsi kiškis užhipnotizuotas gyvatės, pakluso kvietimui.

Senutė pažvelgė Zojai tiesiai į akis ir, su švelnia šypsena, tyliai tarė :

- Tu esi išpaikusi, nedėkinga, išlepusi, ištižėlė, brangioji.

Tą akimirką prapliupo liūtis. Dangus pasruvo žaibais ir griaustiniu. Zojos širdy taip pat įsismarkavo pykčio vėtra.

- Iš kur tau žinoti kas aš ir ką jaučiu! – išrėkė ji, kad būtų įtikinamiau.

Rėžiantis žaibo botagas ir seno medžio šaka - neatlaikiusi gamtos šėlsmo, su triukšmu kliudė Zoją. Ji akimirkai prarado sveiką nuovoką. Tada, bėgte pasileido taku link mašinos ir, tarsi apimta transo, pasiekė pirmą kavinukę pakelėje.

Prieblandoje, susirangiusi atokiame kamputyje su garuojančios arbatos puodeliu rankose, Zoja bandė suvokti, kas ką tik nutiko. Akimirkai ji buvo įtikėjusi, kad tai tik jos vaizduotės šėlsmas.

 Bet tada su siaubu pastebėjo, kad su ja kažkas negerai.

  Ji jautė viską ir visur. Kiekvieno čia esančio ir nesančio baimes, nerimą, nusivylimą ir skausmą. Jautė paklydimus, prarajas ir netektis. Tyla šnibždėjo tūkstančiu maldų. Erdvė, kuri sklandė ore, raibuliavo milijonais skausmingų minčių. Ji jautė jas. Savo vidumi.

Tai buvo nežmoniškas svoris. Širdis ėmė plyšti nuo svetimų kančių naštos, nuo neapykantų, neišsipildžiusių svajonių griūties. Ji jautė ir žinojo viską ir apie visus.

Ne! Ji neištvers. Ir kunigas čia nepadės. Tai pernelyg sunku.

,,Nejau pasaulyje tiek daug kančios? Visi jie jaučia skausmą kaip ir aš, tik dar stipriau“- grūdosi padrikos mintys.

Kaip mat atsidūrusi prie senos bažnyčios, Zoja karštligiškai ieškojo senos moters ir, atsiduso ją suradusi koplyčioje. Tada susmuko it šlapias maišas prie jos kojų.

- Paimk tai iš manęs atgal. Tai nepakeliama. Aš supratau. Paimk, prašau.- sušnibždėjo ji.

-Nepasakyčiau, kad su tavais jausmais ir man pabūt labai patiko.- švelniai sukikeno senoji moteris.

Paėmusi drebančias Zojos rankas ir, pažvelgusi giliai už akių mėlio dar pridūrė:

-Vaikeli, tu pati kuri savo pasaulį. Ar tikrai turi pakankamai daug laiko, kad pasirinktum didžiąją savo gyvenimo dalį skirti tuštumos, nevilties ir liūdesio kūrybai?

Zoja ryžtingai papurtė galvą ir nusišypsojo senolei skaidria, viltinga šypsena. Taip šypsotis jau buvo pamiršusi.

Tada pajuto šiltą energijos srovę, tekančią iš senų raukšlėtų rankų per savo delnus. Širdį užliejo palaima, suvokus, kaip gera ir tikra, kokia neįkainuojama dovana yra būti savimi.

 Jos dar ilgai sėdėjo senoje bažnyčioje. Tyloje. Tačiau ši tyla gydė. Zojos viduje vyko esybės virsmas. Atsargus, bet atkaklus ir lemtingas.

Apie žmogų. Kiekvieną tokį artimą, lyg tai būtų ji. Net ir tą, kurio niekad nesutiks. Kad jis jaučia. Daug ir stipriai. Kaip ji. Tik iš baimės stato - trūkumo ir atskirties namus.

Apie skausmą – kaip matuojam jį, lyg mūsiškis būtų vienintelis vertas išgydymo. Kad pamirštame galį pasilikti sau prielaidą, jog, galbūt, skriaudžiantys mus - labiau sužeisti.

Kad maištas, aklumas, neigimas, ignoravimas, patyčios – tai dar vieno, naujo žmogaus prieš žmogų karo pradžia, o tolerancija kitoniškumui, kitam pasaulio suvokimui – gražins ramybę žemei ir kartu - mums visiems. 

Tą dieną Zojos širdis atsivėrė tikram gyvenimui.