MIEGANTI SIELOS GALIA

Dar viena karščiu garuojanti diena keliauja pabaigos link. Stebiu pro blakstienas kaip saulė pamažu slysta dangumi žemyn. Kregždžių žirklės matuoja skliautą sparnais, silpnas vijoklinės rožės aromatas kutena nosį, o aš tysau ant vėsios žolės ir suglumusi svarstau, kaip netikėtai ir keistai susiklostė mano gyvenimo scenarijus.

Kas galėjo pagalvoti, kad senelė paliks savo išmylėtą sodybą būtent man! MAN – miesto mergiotei, kuriai labiau rūpi prašmatnūs paplūdimiai ir prabangūs viešbučių apartamentai, staiga patikėti sodybą, kurios liukso atributai - dangaus žydrumas, tvenkinys ir miškas vos penkias minutes paėjus žvyruotu takeliu.

Netikėtai prisiminiau naktį prieš gerus metus, kai palaidojusi tuometinę gyvenimo meilę, susipainiojusi aplinkybių voratinkliuose, ašarom laisčiau laišką, kurį rašiau bala žin kam. Gerklę spaudė sunkus jausmų kamuolys, o aš lyg užsispyrusi mergiotė, mėginau priešintis ir jį nuryti. 

Skausmo pakurstytas, arterijose tekantis, vidinis žinojimas pabudo. Giliai pasislėpusi, neišvystyta, pamiršta mano sielos galia, skatino mane nesąmoningai atlikti tam tikrus veiksmus, kurių reikšmės tuomet dar nežinojau. Intuityviai pajutau, kad mano kreipiniai Visatai niekur nedingsta. Ir visai nesvarbu linksmi jie ar niūrūs, turi tendenciją virsti realybe - kai aš aiškiai išreiškiu juos tinkamu tonu ir laiku. Gražuolis pilnas mėnulis įkyriai lindo pro miegamojo langą, žvaigždės nebyliai ragino išrašyti popieriuje tai, ko ilgėjosi ir troško širdis.

Ši akimirka man buvo ypatinga. Mano didybės tvirtovė griuvo, visažinis protas neįstengė sukurpti naujos svajonių gyvenimo formulės ir aš pirmą kart atidaviau savo likimą į Dieviškas Visatos rankas.

Užsisakiau ramybės, pilnatvės ir tikrumo. Savo vietos ten - kur pasijusčiau saugi ir savimi. Kur galėčiau pasislėpti ir būti - tiek kiek reikės. Ten, kur netrikdoma galėtų augti mano vidinė jėga ir kūrybos versmė. Meldžiau, kad mano gyvenimas įgautų prasmę, kad mano buvimas šioje Žemėje pasitarnautų kažkam, ko žodžiais išreikšti negaliu. Naktibaldos mintys nesiliovė knibždėti iki paryčių, o vidinį skausmą nuramino tik brėkštanti ryto aušra.

Mano Dievas yra be galo geras. Ir dažnai jis išsireiškia per žmones. Jų darbus bei veiksmus. Ir tai tiesiog puiku. Aš pagaliau turiu tai, ko taip troškau. Galimybę būti tyloj, savyje - tiek kiek reikės. Pajutau kaip veidą nevalingai užpildė dėkingumo šypsena. Tolumoje nuaidėjo senos bažnyčios varpai tarsi patvirtindami mano mintis.

Lėtai atsisėdau ir apžvelgiau didingą ramybės erdvę. Pilkas mūrinis namelis saugo jaukius vaikystės prisiminimus. Didžiulis kiemas - paskendęs senų medžių draugijoje, tvenkinys - tankiai apaugęs meldais, apdainuotas darnaus varlių choro, gėlių tvarkingos eilės - visu savo grožiu išsiliejusios pakraščiais, varteliai – išraižyti laiko raštais, primena dienas, kai pasirėmusi ant jų, laukdavau sugrįžtančio senelio. Kreivos supynės - kuriose praleidau daugybę vasarų. Čia nuo mažų dienų jaučiausi saugi. Labai senai čia sukūriau pirmą savo kūrinį. Tokį naivų, tačiau tuo pat metu tokį tikrą ir nekaltai jausmingą.

Lėtai pakilau ir įkvėpiau vakarinės tylos. Senas katinas prie durų vangiai kilstelėjo uodegą. Mums pavesta saugoti šį užmirštą rojų ir duota privilegija mėgautis penkiomis žvaigždutėmis, kurias sukūrė gamta. ,,Ačiū tau, senele. Tu pažinojai ir pažįsti mane taip gerai, kaip aš pati savęs dar nepažįstu.‘‘- dėkoju mintyse savo didžiajai gyvenimo Šviesai, palikusiai kūną Žemėje ir iškeliavusiai patirti Būtį naujai.

Atsargiai įžengiau vidun, kur kvepia senais prisiminimais ir džiovintomis vaistinėmis žolelėmis. Senelės siuvinėti patalai išdidžiai pūpso jaukioje prieblandoje. Iki skausmo pažystami namai, kuriuos pamiršusi leidausi vytis ambicingų planų, o vaikystės svajonė liko tarp šių sienų.

Užplikiau puodelį arbatos, vakarienei skirta duona, lūkuriuoja lėkštėje ant senelio sumeistrauto ąžuolinio stalo. Uždegu sukrypusią žvakę, susirangiau girgždančiame supamajame krėsle priešais langą, o širdį užliejo aiškus jausmas, kad esu ten, kur kampuose slepiasi ramybė ir tikrumas. Aš pagaliau namie. Ir čia pasiliksiu.