Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2020

ŠALTOS VARLĖS KOJELĖS

Labas  Jaučiu kad ši naktis kažkuo ypatinga – padangės netemdo debesys, žvaigždės - vežimu išverstos ant dangaus skliauto, akina savo ryškumu. Tolumoje – mistinių piramidžių kolonomis nusidriekęs, snaudžia miško miražas, saugantis mano jausmų paslaptis. Jausmų, kuriuos jau gana saugoti. Manau, atėjo laikas man pagaliau pripažinti tai, ką pati nuo savęs slepiu keturiasdešimt metų. Tai, kas lyg gliti varlė, šaltomis kojelėmis nuolat kabinasi į gerklę, vos tik apie tave pagalvoju. Tos nelemtos, sekinančios mintys, tarsi voras, savo kibiu voratinkliu apraizgęs susigūžusią širdį, kuri taip ir neišmoko visos savęs atiduoti tau. Aš jaučiuosi be galo kalta. Nes, net sulaukusi brandos, vis dar stengiuosi užauginti savyje tą tikrą jausmą, kurį norėčiau tau padovanoti. Kurio esi verta. Prisiminimais sugrįžusi į vaikystę, galiu surasti vieną žodį – liūdesys. Šis jausmas buvo pagrindinis molis, iš kurio formavosi mano patirčių dubuo. Juo buvo permirkusios namų sienos, baldai, mano lėlės. Juo ap

JOS DIDENYBĖ KARALIENĖ

Meda sėdi saulėtoje verandoje, rankose laikydama puodelį garuojančios kavos. Čia - tarsi pažintiniame atviruke apie Kauną ir jo ,,kaimiškus‘‘ priemiesčius, atsiveria puikiausias vaizdas į Nemuno vingį žėrintį saulės atokaitoje. Žalios kalvelės, pasipuošusios ramunių vėriniais, smilgų plunksnos virpa siūbuojamos šilto oro srauto. Tylą pertraukia žvingaujantis arklys, patenkintas sultingos žolės pietumis. Nenuorama varna - tribūnai pasirinko senosios   liepos pasvirusią šaką. Atrodo, jai šiandieną irgi viskas sekasi puikiai, nes nesiruošia nei minutei užsičiaupti. Medai dar tik rytas. Jau vėlyva popietė, tačiau ji vos ne vos prisivertė išsiropšti iš lovos. Saulės spinduliai, regis tyčia degina akis ir ji, tarsi Barmalėjus primerkusi vieną akį, bando stabiliai išlaikyti   puodelį. Tamsių, susivėlusių plaukų kupstas, veikiau primenantis šlepetės sumaitotą milžinišką tarantulą, nei šukuoseną - byloja apie visišką abejingumą tam kas vyksta aplinkui. Dievaži, ji save gali vadinti pelėda

LAIMĖ VIENUOLIO CELĖJE

Dar visai neseniai, vos prieš metus, savaitgalį mielai būčiau leidusi prabangiame Spa, besimėgaudama visais jame teikiamais malonumais: plūduriuočiau chloru ,,kvepiančiame‘‘ baseine, prašmatnaus restorano padavėjas tyliai klaustų ar man nieko netrūksta. Mano staliukas būtinai stovėtų arti lango, primenančio akvariumą, pro kurį regėčiau ištaigingai išpuoselėtą dirbtinį parką. Vakare, išsidrėbusi milžiniškoje lovoje, žiaumočiau traškučius ir tuščiai spoksočiau į Oprą Vinfrei, įnirtingai mokančią žmoniją laimingo gyvenimo. Įsivaizduočiau, kad mano gyvenimas turi prasmę. Susigalvočiau kokia ji, o gal pirštai vangiai apčiuoptų ją ,,Cosmopolitan‘‘ žurnale. Kartais man pasisektų pajusti kruopelę pilnatvės ir aš, greičiausiai alkūnėmis skinčiausi kelią, kad tik ir vėl, nors trumpam ją surasčiau.  Gal būt, jausčiausi svarbi, būdama sėkmingo vyro žmona - pridėtinis puošybos elementas, naujutėliame Mercedes automobilyje, iki kol ,,nusidėvėčiau‘‘... Gal man viso to užtektų, jei laimės pardavėjas n

DEŠRELIŲ FĖJA

Girdėjau žmones kalbant, kad gyvenimas mažame miestelyje yra nuobodus. Jame mažai kas vyksta, o žmonės – neįdomūs ir vienodi. Ir aš taip maniau, kol pati neapsigyvenau mažame miestelyje. Ir žinote ką - tai ne tiesa. Kai aš nebūnu pernelyg susitelkusi į save ir pasileidžiu tyrinėti žmonių, atrandu kiekviename iš jų glūdintį unikalumą. Kartais atpažįstu juose savo baimes, keistumus. Kiti savo būdu primena tai, ką iš savęs išvijau arba ką puoselėju. Kartais jie man primena žvėris, paukščius ar gamtos reiškinius. Bet dar nesutikau nei vieno nuobodaus. Nes jei nors sekundę pasijutau nuobodžiaujanti, vadinasi buvau nedėmesinga, susireikšminusi ir perdėtai susirūpinusi TIK savimi. Stebėdama aš aptikau, kad įdomių žmonių su neeilinėmis gyvenimo istorijomis čia apstu, tačiau šiuo metu tyrinėju vieną ypatingą būtybę, kuri kasdien stovi už savo parduotuvės prekystalio: ,,Dzingt!“-nuaidi skambutis įėjus man į krautuvę. Ir štai regiu ją su ,,ketvirtadienio“ suknele. Kiekviena diena turi savo s

KĄ NORI KURTI, ZOJA?

  A. Sutikau tave, kai jaukioj kavinukėj ištiesei man puodelį kavos. Tavo šypsena miela ir man atrodo – tu laiminga. Bet...Nejaučiu tavo širdies. Tu paslėpus ją giliai. Kad kas nesužeistų. Tavo kaukė tobula. Ir man nerūpi. Aš taip pat šypsausi. Aš taip pat turiu tūkstantį kaukių. B. Tavo podiumas – prekybos centas. Skrupulingai parinkti drabužiai, nepriekaištinga šukuosena, pasitikintis, šaltas žvilgsnis. Aš nejaučiu tavęs. Tu slepiesi puikybės   ir arogancijos apvalkale. Tu ne čia... Tavęs nesimato. Bet man ir nereikia. Aš savam urve matuojuosi savų demonų parinktą popierinę karūną. C. Mes dirbame kasdien drauge. Tam pačiam bosui. Tarsi skruzdėlės velkam save tai pačiai motinėlei. Tavo žvilgsnis - pasiruošęs gynybai ir kautis. Bet tavo širdies aš nejaučiu... Ji - įkalinta baimės stikle, kartu su ledo kubeliais. Ir aš tuo džiaugiuosi. Nes taip pat kaip ir tu, kasdien mūviu netikrumo batus. Nejaučiu, negirdžiu, nes nenoriu. Nes tik aš turiu teisę būti išgirsta. Nes tik mano problemos ve

ANAPUS ŽEMĖS LAIKO RĖMŲ

Rožinis saulėlydis, dar kurį laiką kabojo ant tolumoje išsirikiavusių viršūnių, o paskui nugulė kažkur už horizonto. Prieš pusvalandį užgeso paskutinis saulės šviesos siūlas tįstantis per kambario grindis. Švelnios, šiltos sutemos nedrąsiai žvilgčioja pro langą. Žvakė, gležnais piršteliais ant sienos piešia laibakojus flamingus. Išsitiesusi lovoje, įbedusi žvilgsnį į lubas, laukiu patekančio mėnulio. Šiąnakt viskas bus truputį kitaip. Dar niekada nebuvau su jais susitikusi. Neturėjau progos Jų pamatyti ir negalėjau paklausti - kodėl aš?   ,Tea Mar‘ gyvenančių šioje žemėje yra daug, o išsirinko mane - naivią mergiotę, atitrūkusią nuo Motinos Gamtos, pamiršusią savo tikrąją prigimtį. Greičiausiai todėl, kad mano Natalinis horoskopas pasižymi ypatingomis savybėmis, kurių neįmanoma paaiškinti astrologiškai, o Šiaurinis ir Pietinis mėnulio mazgas, aiškiai rodo lemtingas  savybes – intuicija, aiškiaregystė, gilus matymas. Lyg ir suprantu, kad mano karminė užduotis yra išgydyti s

PRIEŠ GIMSTANT ŠEDEVRUI

 Šiemet pavasaris įsisiūbavo neįtikėtinu greičiu. Baltas žiemos sidabras dingo nuo žemės paviršiaus per vieną naktį. Rafinuotas pavasario šilumos aksomas kas rytą vis atkakliau savo plonais piršteliais kutena gamtą. Saulė dangumi raičiojasi vis ilgiau. Žolė Neries pakrantėse kasdien darosi vis ryškesnė, tekančio vandens čiulbesys – tarsi nenuilstanti gamtos pabudimo mantra, atkartoja mano gyslose pulsuojančio gyvenimo palaimą.   Ydingas šaltuko kartėlis pasitraukė kartu su pirmais saulės spinduliais. Kartu su pavasariu many pabudo begalinė meilė gyvenimui. Visada džiaugiausi šiuo metų laiku, tačiau šiemet viskas kitaip. Mano esybė panirusi į smulkias gyvenimo detales, tas, kurios anksčiau atrodė anokia čia vertybė. Savo vidumi išgyvenu dvilypius jausmus. Kartais maištas prieš tėkmę paima viršų. Tada jaučiu visa ko laikinumą – tarsi viskas, dėl ko šiame gyvenime taip atkakliai kovojau, būtų juokingai nereikšminga. Kova už savo vietą po saule, už žemiškus siekius, už pripažinimą,

ILGESIO SAITAI

Ši diena buvo beprotiškai ilga. Man darosi vis sunkiau susikaupti ties paprastais žemiškais rūpesčiais, tarsi per miglą girdžiu bendraamžių svaičiojimus, kvailus jaunatviškus rūpesčius. Mano mintys nuolat nuklysta į kitą pasaulį.  Ten sugrįžtu naktimis.   Šiandieną Evita šventė savo aštuonioliktą gimtadienį. Man ji atrodė tokia...stabili...Tvirtai stovinti ant savo aštuoniolikto ,,gyvenimo laiptelio‘‘. Tarsi gulbė suko ratus šokių aikštelėje, pasididžiuodama demonstravo naują prašmatnią suknelę, džiūgavo gavusi dovanų beverčius makiažo niekučius. Stebėjau ją ir nejučia pavydėjau šio normalumo. Aš – tarsi dagys po uodega sampratai, kaip turi elgtis ir jaustis aštuoniolikmečiai. Kartais atrodo, kad norėčiau būti tokia kaip jie – mano vienmečiai. Domėtis paprastais dalykais ir gyventi vieną gyvenimą. Be nukrypimų. Tada mano mintys ima ,,žmoniškėti‘‘, patiriu erzinančius įgeidžius, įsikimbu laikinų svajonių. Apmaunu save, kad tai tikra, reikalinga, amžina. Ar tikrai...? Gal... t

DIEVO RANKRAŠČIO SERGĖTOJA

Skaidrios Birželio naktys per gražios miegui. Visagalio Dievo statybos šedevras – milijardais jonvabalių žibantis dangiškas kupolas. Jo kūrybinio triumfo tribūna , paruošta mano astraliniam nakties šėlsmui. Paskutinis sergėtojas, naktinėtojas Bimas, pailsęs nukiūtino nusnūsti, o žiogai – kaupia jėgas sekančiam etiudui. Gyvūnai ir augalai ilsisi po kaitrios dienos. Visa biologija paklūsta gamtos dėsniams, tik ne mano nenuorama siela. Šiąnakt - pilnatis apglėbusi dangų - laukia mano ritualo. Nes mano sielos ir dangaus vienovė - vainikuoja visas vasaros pilnatis. Tai mano kosminės nirvanos laikas. Tyliai, tarsi pelė tipenu grindimis, laikydama rankoje degančią žvakę. Mano šešėlis ilgesingai tįsta sienomis. Lengvas rūbas atsargiai glosto kojas, plaukai vėjavaikiškai žaidžia žvakės atspindžiuose.  Tarsi ragana – suku rankoje smilkstantį šalaviją. Jo salsvas, malonus kvapas švelniai svaigina, užburdamas kambario tylą. Plačiai atveriu langą ir susirangau ant palangės, rūpe